19-ojo amžiaus mormonų migracija, prasidėjusi 1846 metais Ilinojuje, nusitęsusi per Ajovą ir Nebraską ir galiausiai nuvedusi į prieglobsčio vietą Uoliniuose Kalnuose, buvo vienas ryškiausių didžiosios migracijos į vakarus Jungtinėse Valstijose epizodų. Skirtingai nuo tūkstančių pionierių, kurie traukė į vakarus, į Kaliforniją ir Oregoną, ieškodami geresnio gyvenimo, mormonų pionieriai migravo ne savo noru – jie buvo priešiškai nusiteikusių kaimynų išvaryti iš Ilinojaus ir Misūrio. Vėliau mormonų pionierių kelionės maršrutą perėmė iš Europos atvykę atsivertusieji.
- Po Džozefo Smito nužudymo 1844 metais ir, padidėjus mormonų jaučiamam spaudimui palikti Navū miestą Misisipės pakrantėje, Bažnyčios vadovams tapo aišku, kad jiems vėl teks persikelti. Iš pradžių jie įkūrė prieglobsčio vietą šalia dabartinio Omahos miesto Nebraskoje, kurią pavadino Vinter Kvotersu. Tada 1847 metais Brigamo Jango vadovaujamas pirmasis vežimų karavanas pajudėjo į vakarus link Uolinių Kalnų neturėdamas aiškaus galutinio tikslo.
- Kai pirmoji mormonų pionierių grupė pasiekė Druskos Ežero slėnį, Brigamas Jangas nužvelgė tuometinę nevaisingą ir sausą dykumą ir pareiškė: „Štai tinkama vieta.“
- 1849 metais Brigamas Jangas įsteigė Nuolatinį Emigracijos fondą, skirtą padėti pastarųjų dienų šventiesiems imigrantams. Šis fondas padėjo pasiekti Ameriką maždaug 30 000 emigrantų iš Britų salų, Skandinavijos, Šveicarijos, Vokietijos ir Nyderlandų — daugiau nei trečdaliui visų to meto emigrantų iš Europos.
- Taupydami brangių vežimų ir jaučių sąskaita, 3 000 pionierių išvyko vežini kukliais mediniais rankiniais vežimėliais, kurie buvo pakankamai lengvi, kad būtų galima juos traukti rankomis per Didžiąsias lygumas. Vienai šeimai arba penkiems asmenims buvo paskirtas vienas rankinis vežimėlis, o 18–20 žmonių dalinosi viena palapine. Rankinis vežimėlis svėrė ne daugiau 90 kilogramų – apie 8 kilogramus bagažo vienam asmeniui.Kiekvieną gerai organizuotą grupę vedė patyręs vedlys, o ją lydėjo bent keturi jaučių traukiami vežimai su produktais.
- Pirmoji rankinių vežimėlių grupė, sudaryta iš 266 žmonių iš Anglijos, išvyko iš Ajovos miesto Ajovos valstijoje 1856 metų birželio 9 d., o paskui ją po poros dienų išvyko antra daugiau nei 200 žmonių grupė.Nors kelionė nebuvo lengva, šios pirmosios rankinių vežimėlių brigados sėkmingai pasiekė Druskos Ežero slėnį. Pionierių dienoraščiuose aprašyti atšiaurūs orai, priešiškai nusiteikusių indėnų antpuoliai, keliavusiųjų mirtys ir sunkumai, kilę dėl bado ir nuovargio.
- Tragedija įvyko 1856 metų rudens pabaigoje, išvykus Vilio ir Martino rankinių vežimėlių grupėms, kuriose iš viso keliavo 1 000 žmonių. Abi grupės kentė dėl produktų stygiaus ir tokių sunkumų, kaip ankstyva sniego pūga, viena didžiausių amžiaus pūgų. Išsekusios grupės įkūrė stovyklą giliame sniege Vajomingo lygumose, kur daugiau nei 200 žmonių mirė nuo bado ir šalčio. Kai žinia apie sunkią jų padėtį pasiekė Solt Leik Sitį, buvo pradėta vykdyti grandioziška gelbėjimo kampanija.
- Iš viso, keliaudami vežimais ar vežini rankiniais vežimėliais, kelyje mirė tūkstančiai mormonų pionierių. Artimieji ir vaikai dažnai buvo laidojami negiliuose kapuose, kurie niekada vėliau nebuvo aplankyti.
- Brigamui Jangui vadovaujant, nuo 1847 metų iki baigiant tiesti žemynus jungiantį geležinkelį, apie 70 000 pastarųjų dienų šventųjų patyrė sudėtingą kelionę į Jutą. Pionierių patirti išgyvenimai paliko gilų antspaudą mormonų kultūroje. Bažnyčios narių protėviai pionieriai, kurie leidosi į šią kelionę, yra pagerbiami ir dažnai prisimenami ne tik jų palikuonių šeimų susiėjimuose, bet ir Bažnyčios narių, matančių pionieriuose įkvepiančius drąsos ir pasiaukojimo pavyzdžius, susirinkimuose.