Ankstyvoji Bažnyčios istorija

Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia buvo įkurta 1830 metų balandžio 6 d., Fajete, Niujorko valst. Bažnyčiai augant, naujai atsivertusieji rinkosi Ohajuje ir Misūryje. Tuo metu, kai pastarųjų dienų šventieji Kirtlande, Ohajo valst., buvo persekiojami, kitus, esančius Misūryje, įpykusios gaujos vijo iš miesto į miestą. 1839 metais, priversti palikti Misūrį, Bažnyčios nariai susirinko Ilinojuje ir sukūrė klestinčią bendruomenę pelkėtame Misisipės upės vingyje. Tačiau po septynerių metų jie vėl buvo priversti palikti savo namus. Šie pionieriai, vedami Brigamo Jango, pasitraukė 2 090 kilometrų į vakarus, į Solt Leiko slėnį.

• Pirmąją šventyklą Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia pastatė Kirtlande, Ohajo valst. Nepaisant planuotų 40 000 JAV dolerių, kurių vertė dabartinėmis ekonominėmis sąlygomis būtų apie tris ketvirčius milijono dolerių, išlaidų, Bažnyčios nariai pasiryžo pastatyti šventyklą. Vyrai dažniausiai dirbo visą dieną, o naktimis saugojo šventyklą nuo gaujų užpuolimo. 1836 metais, priartėjus statybų pabaigai, paaukoti stikliniai ir porcelianiniai indai buvo sutrupinti ir suberti į tinką, kad priduotų šventyklai spindesio.
• Džozefo Smito nurodymu septyni misionieriai išplaukė į Liverpulį Anglijoje ir 1837 metais įkūrė Didžiosios Britanijos misiją. Jiems devynis mėnesius pamokslaujant bažnyčiose, išnuomotose salėse ir vaikštant nuo durų prie durų, atsivertė beveik 2 000 žmonių. Kai 1863 metais 800 Bažnyčios narių susirinko plaukti į Ameriką laivu Amazon, britų rašytojas Čarlzas Dikensas įlipo laivan į tai pažiūrėti. Atkreipęs dėmesį į jų tvarką ir organizuotumą, jis pastebėjo, kad mormonų atsivertusiuosius buvo galima prilyginti „geriausiems rinktiniams Anglijos žmonėms“.
• 1838 metais Misūrio gubernatorius Lilburnas V. Bogsas išleido liūdnai pagarsėjusį „Sunaikinimo įsaką“. Šis įsakas buvo duotas kaip atsakas į sustiprėjusius incidentus tarp pastarųjų dienų šventųjų ir senųjų Misūrio gyventojų. „Su mormonais turi būti elgiamasi kaip su priešais ir, esant reikalui, vardan viešos ramybės, jie turi būti išnaikinti arba išvaryti iš valstijos.“ Nors nebebuvo vykdomas nuo 19 amžiaus vidurio, šis įsakas buvo anuliuotas tik 1976 metais, praėjus 138 metams.
• Po to, kai Bažnyčios nariai buvo priversti palikti Ohajų ir Misūrį, jie apsigyveno Komerso mieste, Ilinojuje, pelkėtoje Misisipės įlankoje. 1839 metais miestas buvo pervadintas į Navū, suteikiant jam pavadinimą, kilusį iš hebrajų žodžio, reiškiančio kažką malonaus ir nuostabaus, arba grožėjimuisi ir poilsiui skirtą vietą. Pastarųjų dienų šventiesiems renkantis šioje naujoje užuovėjoje, miesto gyventojų skaičius išaugo iki 12 000. Navū greitai tapo pagrindiniu prekybos centru ir dydžiu aplenkė Čikagą.
• Augant Navū, augo ir priešininkų gaujos. Pastarųjų dienų šventieji Navū pastatė šventyklą, bet kai ji buvo pašventinta, jie ir vėl buvo priversti palikti savo namus. 1848 metais šventykla buvo apleista, išniekinta užpuolikų gaujos ir nuniokota padegėjų sukelto gaisro. Praėjus pusantro šimto metų Navū šventykla buvo atstatyta, naudojantis originaliais brėžiniais, ir 2002 metų birželį pašventinta buvusio Bažnyčios prezidento Gordono B. Hinklio. Tarp 1846 metų vasario ir rugsėjo dauguma Bažnyčios narių buvo priversti palikti savo namus Navū mieste. Dauguma iš jų pasitraukė gatve, kartais dabar vadinama „ašarų gatve“. Užėjus dideliems šalčiams, plati Misisipė užšalo, leisdama keliems tūkstančiams Bažnyčios narių kirsti ją pėsčiomis arba vežimuose. Daugelis savo dienoraščiuose tą užšalimą pavadino stebuklu, nors vienas pašmaikštavo: „Tas stebuklas vos nesušaldė keletą tūkstančių šventųjų.“