Džozefas Smitas

Džozefas Smitas buvo Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios įkūrėjas ir pirmasis prezidentas. Jis su šešiais bendraminčiais 1830 m. balandžio 6 d. oficialiai įkūrė bažnyčią Fajete, Niujorko valstijoje. Jis buvo Bažnyčios prezidentu iki 1844 m. birželio 27 d. Jam vadovaujant Bažnyčia išaugo nuo šešių iki 26 000 narių.

1800 metų viduryje Bostono meras ir šalyje žinomas rašytojas ir žurnalistas Jošijas Kvinsis rašė: „Ateityje bus užduodamas klausimas, kuris didis amerikietis labiau už kitus žmones, gyvenusius šiame žemyne, daugiausiai prisidėjo formuodamas šios šalies žmonių protus ir likimus? Gal būt gali atrodyti absurdiška, bet nėra neįmanoma, kad šio klausimo atsakymas bus – Džozefas Smitas, mormonų pranašas!“

Džozefas Smitas jaunesnysis gimė 1805 m. gruodžio 23 d. Šerone, Vermonte, Džozefui ir Liusei Mek Smitams. Gimęs neturtingoje šeimoje, jis buvo penktas vaikas iš vienuolikos – devyni iš kurių išgyveno iki pilnametystės. Kadangi jo šeima neišgalėjo sumokėti už prabangų viešą išsilavinimą, Džozefas gavo tik tris metus trukusį formalų mokymą. Kartu su savo broliais ir seserimis jis buvo mokomas namuose iš šeimos Biblijos.

Džozefo draugas Parlis Pratas apibūdino jį kaip buvusį virš 6 pėdų (183 centimetrai) ūgio, „tvirto sudėjimo, stiprų ir aktyvų, liekną, šviesių plaukų, žydrų akių [su] nedidele barzdele“. Būdamas natūraliai laimingas, Džozefas mėgo žaisti su vaikais arba galynėtis ir „tempti lazdą“ jėgos varžybose. Vienas pastarųjų dienų šventasis, aplankęs Džozefą Smitą Kirtlade, Ohajuje, rašė: „Jis neatrodė tiksliai toks, kokį tikėjausi pamatyti Dievo pranašą. Tačiau… Aš sužinojau, kad jis yra draugiškas, linksmas, malonus, sukalbamas vyras. Negalėjau jo nepamėgti.“

Būdamas 7-erių metų vaikas, Džozefas vietinės epidemijos metu užsikrėtė vidurių šiltine. Nors Džozefas ir pasveiko per dvi savaites, skausminga infekcija persikėlė į kojos kaulą. Kai bandymai išvalyti infekciją nepavyko, gydytojas pareikalavo amputuoti koją. Džozefo motina įtikino daktarą operuoti dar kartą, ir daktaras be nuskausminimo ir tinkamos gydymo įrangos pašalino užkrėstą kaulo dalį. Džozefas atsisakė būti pririštas prie lovos ar gerti likerio, kad sumažintų skausmą, ir iškentė operacija savo tėvo glėbyje. Jis pagijo, nors tris metus vaikščiojo su ramentais ir truputį šlubavo visą likusį gyvenimą.

1827 m. sausio 18 d. Džozefas vedė Emą Heil. Per 17 metų trukusią santuoką jie turėjo 11 vaikų, du iš kurių buvo įvaikinti. Pirmi trys Džozefo ir Emos vaikai mirė per keletą valandų po gimimo. 1831 m. jie įvaikino dvynukus, vienas kurių, berniukas, mirė nesulaukęs pirmojo gimtadienio. Per kitus 12 metų Ema pagimdė dar šešis sūnus, keturi iš kurių išgyveno kūdikystę – pats jauniausias gimė penki mėnesiai po Džozefo mirties.

Pasimetęs tarp religinio atgimimo Niujorke, kur jis gyveno, 1820 m. 14-metis Džozefas perskaitė ištrauką Naujajame Testamente ir nuėjo į mišką pasimelsti. Džozefas užrašė, kad jam pasirodė Dievas ir Jėzus Kristus. „Tiesiai virš savo galvos išvydau šviesos stulpą, – rašė jis, – skaistesnį už saulę, kuris tolygiai leidosi, kol nusileido ant manęs.“ Toje šviesoje jis išvydo dvi Esybes — viena jų kreipėsi į Džozefą, rodydama į kitą ir tarė: „Tai mano mylimas sūnus. Jo klausyk!“ Bažnyčios nariai šį įvykį vadina „Pirmuoju regėjimu“. Tai visam laikui pakeitė Džozefą Smitą ir tapo pagrindine pastarųjų dienų šventųjų tikėjimo doktrina. Tai davė pradžią Jėzaus Kristaus Bažnyčios atkūrimui žemėje.

Džozefas Smitas, ko gero, labiausiai yra žinomas dėl Mormono knygos: dar vieno Jėzaus Kristaus testamento vertimo. Bažnyčios nariai tiki, kad Džozefas Smitas buvo nuvestas prie kalvos šalia Palmyros, Niujorko valst., kur iš angelo, vardu Moronis, gavo senovinius užrašus. Užrašuose, išgraviruotuose auksinėse plokštelėse, buvo užrašyta Kristaus laikais Amerikos kontinente gyvenusių žmonių istorija. Džozefas vertė plokšteles maždaug 3 mėnesius, ir Mormono knyga E. B. Grandino buvo pirmą kartą išleista 1830 m. Niujorke.

Nors ir gimęs ūkininku, Džozefas Smitas dirbo redaktoriumi ir verslininku. Per keletą metų, kai vadovavo besivystančiai Bažnyčiai, Džozefas organizavo tarptautinę misionierių programą ir įkūrė tai, kas dabar yra didžiausia moterų organizacija pasaulyje. Jis prižiūrėjo trijų miestų statybą ir vadovavo trijų šventyklų statymui – visą laiką susidurdamas su intensyviu persekiojimu vietinių gaujų, kurios galiausiai išvijo Bažnyčios narius iš visų trijų Džozefo įkurtų miestų.

Kadangi pastarųjų dienų šventųjų, kaip Amerikos piliečių, teisių buvo nepaisoma neatsižvelgiant į jų daugkartinius kreipimusis į federalinę valdžią, 1844 m. sausio mėnesį Bažnyčios vadovai paskelbė Džozefą Smitą kandidatu į Jungtinių Valstijų prezidentus. Gegužės mėnesį jo kandidatūra buvo iškelta pagal Navū, Ilinojaus valst., nustatytą tvarką. Jo politinė platforma reikalavo valdžios įsikišimo ginant religines ir pilietines teises esant persekiojimams. Ironiška, tačiau Džozefas su savo broliu birželio mėnesį buvo nužudyti gaujos ir tai nutraukė Džozefo bandymą užimti politinį postą.

1844 m birželio 26 d. Džozefas Smitas ir jo brolis Hairumas buvo sušaudyti 150–200 žmonių gaujos. Jie buvo laikomi belaisviais Ilinojaus kalėjime, po to, kai pasidavė teisėsaugai neteisėtai apkaltinti išdavyste ir riaušių kėlimu. Džozefui buvo 38 metai, Hairumui – 44. Birželio 28 d. Džozefo ir Hairumo kūnai buvo paruošti ir paguldyti 10 000 gedinčiųjų lankymui, o kitą dieną jie buvo palaidoti slapta, stengiantis išvengti tolimesnių išpuolių ar kapų išniekinimo.

Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčią dabar sudaro daugiau nei 14 milijonų narių. Pastarųjų dienų šventieji gerbia Džozefą Smitą kaip pranašą lygiai taip pat, kaip gerbia biblinius pranašus, tokius kaip Mozę ar Izaiją.