Džozefas Smitas jaunesnysis gimė 1805 m. gruodžio 23 d. Šerone, Vermonto valst., Džozefui ir Liusei Mek Smitams. Gimęs neturtingoje šeimoje, jis buvo penktas vaikas iš vienuolikos, devyni iš kurių išgyveno iki pilnametystės. Kadangi jo šeima neišgalėjo sumokėti už prabangų viešą išsilavinimą, Džozefas oficialiai mokėsi tik trejus metus. Kartu su savo broliais ir seserimis jis buvo mokomas namuose iš šeimos Biblijos.
Sutrikęs dėl religinio sujudimo Niujorko valstijoje, kurioje jis gyveno, 1820 m. 14-metis Džozefas perskaitė ištrauką Naujajame Testamente, kuri, kaip jis vėliau rašė, palietė jį iki sielos gelmių. Tai buvo kvietimas tiems, kam trūksta išmintiems, ieškoti jos dieviškajame šaltinyje. Džozefas apsisprendė rasti ramią vietą miškingoje vietovėje netoli jo namų ir pirmą kartą gyvenime melstis balsu.
Tai, kas įvyko, visam laikui pakeitė Džozefą Smitą ir tapo pagrindine pastarųjų dienų šventųjų tikėjimo doktrina. Džozefas užrašė, kad jam pasirodė Dievas Tėvas ir Jėzus Kristus. „Tiesiai virš savo galvos išvydau šviesos stulpą, – rašė jis, – skaistesnį už saulę, kuris tolygiai leidosi, kol nusileido ant manęs.“ Toje šviesoje jis pamatė dvi Asmenybes – viena iš kurių kreipėsi į Džozefą vardu ir tarė, rodydama į kitą: „Tai mano Mylimasis Sūnus. Jo klausyk!“ Bažnyčios nariai šį įvykį vadina Pirmuoju regėjimu. Tai davė pradžią Jėzaus Kristaus Bažnyčios atkūrimui žemėje.
Džozefas Smitas, ko gero, labiausiai yra žinomas dėl Mormono knygos: Dar vieno Jėzaus Kristaus testamento vertimo. Bažnyčios nariai tiki, kad, praėjus porai metų po pirmojo regėjimo, Džozefas Smitas buvo nuvestas prie kalvos šalia Palmyros, Niujorko valst., kur iš angelo, vardu Moronis, gavo senovinius užrašus. Užrašuose, išgraviruotuose auksinėse plokštelėse, buvo užrašyta Kristaus laikais Amerikos kontinente gyvenusių žmonių istorija ir prisikėlusio Kristaus apsilankymas. Džozefas vertė plokšteles maždaug 3 mėnesius, ir Mormono Knyga pirmą kartą buvo išleista Niujorke 1830 m.. Daugiau nei 500 puslapių turinti Mormono Knyga yra vienas didžiausių Džozefo Smito indėlių, pamatinė Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios Raštų knyga.
| Temple Square is always beautiful in the springtime. Gardeners work to prepare the ground for General Conference. © 2012 Intellectual Reserve, Inc. All rights reserved. | 1 / 2 |
Pastarųjų dienų šventieji tiki, kad senovės bažnyčia prarado dievišką įgaliojimą ir turėjo būti sugrąžintas su dangiškąja pagalba. Kunigystės galios sugrąžinimas 19 amžiaus pirmoje pusėje pastarųjų dienų šventiesiems buvo tiesioginis veiksmas, vykęs apsilankius angelams, nuo seno turintiems įgaliojimą.
Džozefas Smitas su šešiais bendraminčiais ir dar 50 susirinkusiųjų 1830 m. balandžio 6 d. mažame rąstų namelyje, Fajete, Niujorko valstijoje, oficialiai suorganizavo Bažnyčią. Jis buvo Bažnyčios prezidentu iki 1844 m. birželio 27 d. įvykusių žudynių. Jam vadovaujant Bažnyčia nuo kuklios pradžios išaugo iki 26 000 narių.
Džozefo Smito gauti apreiškimai to meto bažnyčioms atnešė ryškias teologijos naujoves ir iššūkius. Jis tvirtai gynė visiems tikėjimams priklausančių žmonių religijos laisvę. Jo gauti apreiškimai pristatė tokias naujoves, kaip šventyklos, kuriose gali būti atliekamas gelbėjimo darbas už mirusiuosius, dangaus trijų šlovės laipsnių, arba lygių, supratimą ir galutinį kito gyvenimo tikslą ištikimiems Dievo vaikams. Jo patirtas Pirmasis regėjimas leido pastarųjų dienų šventiesiems suprasti fizinę Dievo ir Jėzaus Kristaus prigimtį ir tai, kad žmonės yra sukurti pagal Jų atvaizdą. Jis daug rašė ir kalbėjo apie Izraelio surinkimą pastarosiomis dieniomis, ir mokė ne tik apie žydų surinkimą Izraelyje, bet ir apie visų Dievo vaikų surinkimą šventose ir saugiose vietose. Taip pat skaitykite: Kodėl ir kuo mormonai skiriasi nuo kitų?
Už Bažnyčios ribų Džozefas Smitas yra žinomas, kaip per apreiškimą įvedęs senovinį daugpatystės paprotį, kurio nėra laikomasi Bažnyčioje šiomis dienomis ir kuris retai aptariama Bažnyčios narių, nebent tai būtų daroma istoriniame kontekste.
Vadovavimo jaunai Bažnyčiai metais Džozefas suorganizavo tarptautinę misionierių programą ir įkūrė bendriją, tapusią viena didžiausių moterų organizacijų pasaulyje. Jis prižiūrėjo trijų miestų statybą ir vadovavo dviejų šventyklų statybai, tuo pat metų kęsdamas intensyvų vietinių gaujų, vėliau privertusių Bažnyčios narius palikti visus tris miestus, persekiojimą.
Kadangi pastarųjų dienų šventųjų, kaip Amerikos piliečių, teisių nebuvo paisoma neatsižvelgiant į daugkartinius jų kreipimusis į federalinę valdžią, 1844 m. sausio mėnesį Bažnyčios vadovai paskelbė Džozefą Smitą kandidatu į Jungtinių Valstijų prezidentus. Gegužės mėnesį jo kandidatūra buvo iškelta pagal Navū, Ilinojaus valst., nustatytą tvarką. Jo politinė platforma reikalavo valdžios įsikišimo ginant religines ir pilietines teises esant persekiojimams. Džozefas ir jo brolis birželio mėnesį buvo nužudyti gaujos, ir tai nutraukė Džozefo bandymą užimti politinį postą.
1844 m birželio 26 d. Džozefas Smitas ir jo brolis Hairumas buvo sušaudyti 150–200 žmonių gaujos. Jie buvo laikomi belaisviais Ilinojaus kalėjime, po to, kai pasidavė teisėsaugai, neteisėtai apkaltinti išdavyste ir riaušių kėlimu. Džozefui buvo 38 metai, Hairumui – 44. Birželio 28 d. Džozefo ir Hairumo kūnai buvo paruošti ir paguldyti 10 000 gedinčiųjų lankymui, o kitą dieną palaidoti slapta, stengiantis išvengti tolimesnių išpuolių ar kapų išniekinimo.
Bažnyčia, kurią Džozefas įkūrė 1830 metais, dabar yra pasaulinė religinė organizacija su daugiau nei 14 milijonų narių, o patį Džozefą Smitą pastarųjų dienų šventieji gerbia kaip įžymų šių laikų pranašą. Priešingai, nei tvirtina kai kurie Bažnyčios oponentai, Bažnyčios nariai negarbina Džozefo. Jis yra gerbiamas kaip pranašas, bet vis dėlto jis buvo žmogus, turėjęs trūkumų ir taip pat, kaip ir kiti žmonės, daręs klaidas.