Mormono Knyga: dar vienas Jėzaus Kristaus Testamentas

Po pirmojo išspausdinimo anglų kalba 1830 metais visa Mormono knyga buvo išversta į 72 kalbas, o jos tiražas viršijo 150 milijonų egzempliorių. Ji yra vadinama Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios „sąvaros akmeniu“. Nuo pat pradžių Bažnyčios nariai priėmė ją kaip šventuosius Raštus.

Tai anaiptol nereiškia, kad Mormono Knyga, kaip šventasis Raštas, Bažnyčios nariams pakeičia Bibliją. Pamoksluose ir asmeninėse Raštų studijose Mormono Knyga ir Biblija yra naudojamos drauge.

Pastarųjų dienų šventieji Mormono Knygą laiko didžių senovės Amerikos civilizacijų metraščiu. 

Pasak šio metraščio, viena šių civilizacijų kilo iš žmogaus, vardu Lehis, apie 600 m. prieš Kristaus gim. su šeima palikusio Jeruzalę. Jie keliavo link jūros, pastatė laivą ir vandeniu pasiekė Ameriką.

Grupei pasiekus Naująjį pasaulį, dėl augančios nesantaikos šeimų grupės susiskaldė į klanus, ilagainiui peraugusius į dvi tarpusavyje kovojusias tautas. Raštai apima maždaug 1000 metų trukusius konfliktus, privedusius prie vienos iš šių tautų žlugimo.

Šioje istorijoje aprašomi liudijimai ir pranašystės apie Jėzų Kristų kaip pasaulio Atpirkėją ir pribloškiantis paties prisikėlusio Jėzaus apsilankymas pas Naujojo pasaulio žmones.

Mormono Knygoje aprašoma, kaip savo tarnavimo senovės Amerikos gyventojams metu Jis įkūrė savo Bažnyčią lygiai taip pat kaip ir Senajame pasaulyje.

Metraštis liudija, kad po Kristaus apsilankymo žmonės taikiai ir vieningai gyveno beveik 200 metų.

Laikui bėgant, daugelis atitolo nuo Kristaus mokymų. Tarp jų įsiviešpatavo nedorybė, o prasidėjęs naikinantis karas galutinai pražudė visą tautą.

Mormono Knygoje pasakojama apie tai, kaip kruopščiai tie įvykiai buvo užrašyti metalo plokštelėse. Pareiga prižiūrėti ir pildyti šį metraštį prasidėjo nuo pirmųjų Jeruzalę palikusių žmonių ir buvo perduodama iš kartos į kartą.

Vienas iš paskutinių raštininkų senovės Amerikos pranašas, vardu Mormonas, sutrumpino šimtmečius apimančius Raštus ir glausčiau juos perrašė ant auksinių plokštelių.

Mormonas šį sutrumpintą metraštį perdavė savo sūnui Moroniui, paskutiniam žinomam žuvusios tautos atstovui, kuris, artėjant gyvenimo pabaigai, plokšteles užkasė kalvos papėdėje, vietovėje, kuri dabar yra žinoma kaip Niujorko valstija.

Pastarųjų dienų šventieji tiki, kad būtent toje kalvoje, vadinamoje Kumoros kalva, netoli Palmyros, Niujorko valst., tas pats Moronis angelo pavidalu pasirodė berniukui, vardu Džozefas Smitas, ir perdavė jam plokšteles. Vėliau Džozefas Smitas įkūrė Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčią.

Ankstyvoji Bažnyčios istorija mini, kad Moronis laikinai perdavė auksines plokšteles Džozefui Smitui, kuris jas parodė trims liudininkams, o vėliau dar aštuoniems vyrams leido jas paimti į rankas. Raštiškus šių žmonių liudijimus Mormono Knygoje galima rasti po įvado.

Plokšteles Džozefas vertė maždaug tris mėnesius ir po to jas grąžino angelui Moroniui.  Pirmą kartą Mormono Knyga buvo išleista 1830 metais Niujorke.

1851 m. Mormono Knyga buvo išversta į danų kalbą, po anglų kalbos tai buvo pirmasis jos vertimas. 2000 metais Bažnyčia pasiekė svarbų etapą, kai Mormono Knygos vertimų skaičius, įskaitant anglų kalbą, išaugo iki 100. Be anglų kalbos, visos knygos vertimas yra išleistas 81 kalba, o kai kurios dalys yra išverstos dar į 25 kalbas. 

Norint pabrėžti Mormono Knygos paskirtį, 1982 metais jos pavadinimas buvo praplėstas paantrašte. Pilnas pavadinimas yra „Mormono Knyga: Dar vienas Jėzaus Kristaus Testamentas“.

Be Mormono Knygos vertimo, Džozefas Smitas užraše ir kitus iš Dievo gautus apreiškimus. Daugelis šių apreiškimų yra išspausdinti šiuolaikiniuose šventuosiuose Raštuose, vadinamuose Doktrina ir Sandoromis bei Brangiuoju Perlu.