Prezidentas Airingas Vatikano aukščiausio lygio susitikime kalba apie santuoką

2014 m. lapkričio 17-19 dienomis į istorinį Katalikų Bažnyčios surengtą susitikimą Vatikane susirinko religiniai vadovai ir mokslo žmonės iš 23-jų šalių, atstovaujantys 14-kai tikėjimo tradicijų, kad aptartų, kaip vyrai ir moterys papildo vienas kitą santuokoje.

Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčiai atstovaujantis Prezidentas Henris B. Airingas iš Pirmosios Prezidentūros tame susitikime kalbėjo lapkričio 18 dieną. Jį lydėjo vyresnysis L. Tomas Peris iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo ir vyskupas Žeraldas Kozė iš Pirmininkaujančios vyskupijos.

Prašome skaityti visą Vyresniojo Airingo kalbą: 

Kaip vyras ir moteris papildo vienas kitą
Tarptautinis tarpreliginis seminaras
Vatikanas

2014 m. lapkričio 18 d.

Prezidentas Henris B. Airingas
Pirmasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje
Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia

Liudijimas

Tapti kaip vienas

Dėkoju už pakvietimą liudyti šiame seminare. Ypač dėkoju už galimybę paliudyti, kad santuoka susijungę vyras ir moteris, turi transcendentinę galią kurti laimę sau, savo šeimai ir aplinkiniams.

Savo akimis mačiau santuoka susijungusių vyro ir moters galią nešti laimę vienas kitam ir savo šeimai. Liudijimas, kurį pateiksiu, yra asmeninis, tačiau tikiu, kad mano pasakojimas jums primins jūsų patyrimus, kurie paliudys bendrą tiesą, galiojančią ne tik vienai porai ar vienai šeimai.

>Liudijimas, kurį pateiksiu, prasideda nuo to, kad buvau vienišas vyras, gyvenantis atskirai nuo šeimos. Man atrodė, kad esu laimingas ir patenkintas. Tuo metu buvau Harvardo universiteto Kembridže, Masačiusetso valst., doktorantas. Man sekėsi tyrimo darbas, per bažnyčią tarnavau kitiems ir rasdavau laiko dažnai pažaisti tenisą.

Kartą bažnyčios pavedimas atvedė mane į rytinį susirinkimą, kuris vyko giraitėje Niu Hampšyro valstijoje. Susirinkimui pasibaigus, minioje pastebėjau merginą. Iki tol nebuvau jos matęs, bet mane apėmė jausmas, kad ji yra geriausias žmogus, kokį tik esu matęs. Tą vakarą ji atėjo į mūsų bažnyčios susirinkimą Kembridže. Mane galingai persmelkė kita mintis: „Jei tik galėčiau būti su ja, galėčiau tapti toks geras, koks visada norėjau būti.“ Šalia sėdinčiam vyrui pasakiau: „Ar matai tą merginą? Padaryčiau bet ką, kad galėčiau ją vesti.“

Praėjus metams nuo tada, kai pirmą kartą ją išvydau, mudu susituokėme. Jungtuvių apeigos įvyko Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios šventykloje. Tų apeigų metu pasakyti žodžiai apėmė pažadą, kad galime būti vyras ir žmona šiame gyvenime ir visą amžinybę. Tas pažadas apėmė ir tai, kad visi mūsų palikuonys bus susieti su mumis per amžius, jei tik mes gyvensime taip, kad būtume verti tos laimės. Mums buvo pažadėta, kad po šio gyvenimo galėsime toliau džiaugtis mylinčios šeimos bendryste, kurią galime sukurti šiame gyvenime.

Mudu su žmona patikėjome tais pažadais ir norėjome tos laimės. Todėl stengėmės ją įgyvendinti įvairiausiomis gyvenimo aplinkybėmis. Buvo ligų ir sveikatos, sunkumų ir santykinio klestėjimo laikotarpiai, šešių vaikų ir 31 anūko gimimai, ir atėjo diena, kai man pasakė, kad mes turime pirmą proanūkį. Tačiau, nuo tos jungtuvių dienos daugiau nei prieš 52 metus, šalia visų tų permainų būta ir nuoseklumo.

Nuostabiausia man buvo tai, kad pildėsi viltis, kurią puoselėjau tą dieną, kai sutikau savo žmoną. Mylėdamas ją ir gyvendamas su ja tapau geresniu žmogumi. Mes papildėme vienas kitą labiau, nei anksčiau galėjau įsivaizduoti. Mums tapus tarsi vienu asmeniu, jos gebėjimas puoselėti kitus augo ir manyje. Mums susijungus santuoka, mano gebėjimas planuoti, vadovauti ir vesti šeimą augo joje. Dabar suvokiu, jog mudu suaugome į vieną – lėtai, metai po metų pakylėdami ir papildydami vienas kitą. Vienas kito stiprybių perėmimas nesumenkino mūsų asmeninių dovanų.

Mūsų skirtumai susijungė taip, tarsi jie būtų skirti sukurti geresnę pilnatvę. Užuot išskyrę mus, mūsų skirtumai mus susaistė. Dėl unikalių savo gebėjimų galėjome tapti Dievo bendradarbiais kuriant žmogišką gyvybę. Iš mūsų pastangų tapti kaip vienas kilusi laimė paskatino mūsų vaikus ir anūkus tikėti, kad santuoka gali būti nuolatinis pasitenkinimo šaltinis jiems ir jų šeimoms.

Esate matę pakankamai nelaimingų sutuoktinių ir šeimų, kad kiltų klausimas, kodėl vienos šeimos kuria laimę, o kitos – nelaimingumą. Tai priklauso nuo daugelio veiksnių, bet vienas man atrodo lemiantis.

Kur yra savanaudiškumas, ten natūralūs vyrų ir moterų skirtumai dažnai išskiria juos. Kur yra nesavanaudiškumas, skirtumai užpildo trūkumus ir teikia galimybes padėti vienas kitam ir stiprinti vienas kitą. Sutuoktiniai ir šeimos nariai gali pakylėti vienas kitą ir kilti drauge, jei kito norais jie rūpinasi labiau nei savaisiais.

Jei nesavanaudiškumas yra raktas į vienas kitą papildančią vyro ir moters santuoką, mes žinome, ką turime daryti, kad padėtume prasidėti sėkmingos santuokos ir šeimos gyvenimo renesansui.

Turime rasti būdus paskatinti žmones patikėti, kad savo prigimtinį savanaudiškumą jie gali pakeisti giliais ir pastoviais tikrosios meilės ir geranoriškumo jausmais. Tik taip pasikeitę, ir tik tada, žmonės galės nuolat aukotis, kas yra būtina laimingai santuokai ir šeimyniniam gyvenimui, – ir daryti tai su šypsena.

Reikia, kad taip pasikeistų ne tik žmonių protai, bet ir jų širdys. Pati įtikinamiausia logika nepadės, jeigu ji nesuminkštins širdies. Pavyzdžiui, yra svarbu, kad vyrai ir moterys būtų ištikimi sutuoktiniui ir šeimai. Bet karštą pagundą išduoti jų pasitikėjimą įveiks tik galingi meilės ir ištikimybės jausmai.

Štai kodėl kreipimesi „Šeima. Pareiškimas pasauliui“, kurį 1995 metais paskelbė Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios Pirmoji Prezidentūra ir Dvylikos Apaštalų Kvorumas, nurodoma:

„Vyras ir žmona turi šventą atsakomybę mylėti ir rūpintis vienas kitu ir savo vaikais. „Vaikai yra Viešpaties dovana“ (Psalmyno 127:3). Tėvų šventa pareiga – išauklėti savo vaikus su meile ir teisumu, patenkinti jų fizinius bei dvasinius poreikius, mokyti juos mylėti ir tarnauti vienas kitam, laikytis Dievo įsakymų ir būti įstatymus gerbiančiais piliečiais, kur jie begyventų. Vyrai ir žmonos – motinos ir tėvai – turės atsakyti prieš Dievą už šių pareigų vykdymą.

Šeimą įsteigė Dievas. Santuoka tarp vyro ir moters yra esminė Jo amžinojo plano dalis. Vaikams duota teisė gimti santuokoje ir būti auklėjamiems tėvo ir motinos, kurie ištikimai gerbia savo santuokos įžadus. Laimė šeimyniniame gyvenime geriausiai pasiekiama, kai ji pagrįsta Viešpaties Jėzaus Kristaus mokymu. Sėkmingos santuokos ir šeimos sukuriamos ir palaikomos remiantis tikėjimo, maldos, atgailos, atlaidumo, pagarbos, meilės, užuojautos, darbo ir pilnaverčio poilsio principais. Pagal Dievišką planą tėvai turi pirmininkauti savo šeimoms su meile ir teisumu, būti atsakingi už aprūpinimą viskuo, kas būtina pragyvenimui, ir savo šeimų apsaugą. Motinos visų pirma atsako už savo vaikų ugdymą. Vykdant šias šventas pareigas, tėvai ir motinos yra įpareigoti padėti vienas kitam kaip lygūs partneriai. Nedarbingumas, mirtis ar kitos aplinkybės gali priversti atitinkamai prisitaikyti. Esant reikalui turi padėti giminės.“[1]

Tai žmonės privalo daryti, jei norime, kad ateitų laimingų santuokų ir produktyvių šeimų renesansas. Toks renesansas pareikalaus, kad žmonės siektų idealo ir nesiliautų siekę, net jei laimės vaisiai bręs lėtai, o kiti garsiai juoksis iš jų pastangų.

Mes galime ir turime stoti ginti santuokos tarp vyro ir moters instituciją. Profesorius Lynas Vordelis sakė: „Tai užduotis ne vasaros ar savaitgalio stovyklos kareiviams, kurie pasiruošę laikinai pasistengti, o tada liautis.“[2] Buvęs Bažnyčios prezidentas Gordonas B. Hinklis išsakė panašų patarimą ir padrąsinimą: „Negalime sulaukti vaisių per dieną, mėnesį ar vienerius metus. Bet įdėję pakankamai pastangų galime pastebėti vaisių užuomazgas savo kartoje, o antroje kartoje sulaukti stebuklų.“[3]

Šiandien daugiau nei milijonas mūsų Bažnyčios narių Jungtinėse valstijose kasdien sukviečia savo šeimą maldai. Keturiasdešimt vienas tūkstantis šeimų Meksikoje skaito šventuosius Raštus vieną – tris kartus per savaitę. Septyniasdešimt tūkstančių šeimų Brazilijoje du ar tris kartus per mėnesį susirenka maldos vakarui, garbinti ir skaityti šventuosius Raštus.[4]

Galvojant apie milijardus gimdytojų ir šeimų, kurias Dangiškasis Tėvas stebi šiame pasaulyje, tai maži skaičiai. Bet jei tokie šeimos saitai tęsis bent per kelias kartas, laimė ir taika pasaulinėje Dievo šeimoje augs eksponentiškai.

Mums stengiantis stiprinti ir remti ištikimas, meilės kupinas santuokas, kuriose vyrai ir moterys taptų kaip vienas ir puoselėtų savo šeimą, Viešpats daugins mūsų pastangas. Pažadu, kad susivieniję šiame darbe sėkmingai žengsime link šio laimingo tikslo. Jėzaus Kristaus, kuriam tarnauju ir kurio liudytojas esu, vardu, amen.

[1] „Šeima. Pareiškimas pasauliui,“ 1995; lds.org/topics/family-proclamation?lang=eng.

[2] Lynn D. Wardle, “The Attack on Marriage as the Union of a Man and a Woman,” North Dakota Law Review, vol. 83:1387.

[3] Gordon B. Hinckley, Standing for Something (2000), 170.

[4] LDS Church Research Information Division, Member Trends Surveys, 2005–2013; LDS Publishing Services; Richard J. McClendon and Bruce A. Chadwick, “Latter-day Saint Families at the Dawn of the Twenty-First Century,” in Craig H. Hart, et al., eds., Helping and Healing our Families (2005).