Jau praėjo daugiau nei 30 metų nuo tada, kai Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia pradėjo įšventinti savo iš Afrikos kilusius narius į kunigystę.
Tai buvo svarbus žingsnis Bažnyčios istorijoje, turintis poveikį ne tik nariams Jungtinėse Valstijose, bet ir Bažnyčiai pasauliniu mastu.
Tuo metu buvo lengva pastebėti entuziazmą, su kuriuo Bažnyčios nariai visur sutiko šį pasikeitimą. Kenas Vudvardas, „Newsweek“ religijos skyriaus žurnalistas, 1978 metų birželio 19 d. leidinyje rašė:
Apreiškimas vidurdienio pėsčiuosius Solt Leik Sityje pasitiko nepasiruošusius. Vienas vyras, savo nešiojamu radijo imtuvu klausydamas Bažnyčios radijo stoties, susijaudinęs sušuko Bažnyčios būstinės darbuotojams: „Jie ką tik pranešė, kad juodaodžiai gali gauti kunigystę!“ Džeimsas Dausonas, vienas iš dviejų įžymaus Mormonų tabernakulio choro juodaodžių narių, pasakė savo draugams šventiesiems: „Mano tikėjimas sustiprėjo, esu labai laimingas.“
Kitur susijaudinę baltaodžiai ir juodaodžiai Bažnyčios nariai skambino vienas kitam, signalizavo gatvėje automobiliais ir rinkosi grupėmis aptarti šį taip netikėtai padarytą pranešimą po tuometinio Bažnyčios prezidento Spenserio V. Kimbolo ir jo draugų apaštalų nepaprastai didelio dvasinio patyrimo Bažnyčioje.
„Newsweek“ dirbęs Vudvardas ėmėsi spėlioti, kad toliau, ko gero, prasidės juodaodžių bendrijų kūrimas, kurioms vadovaus juodaodžiai vyresnieji.
Vudvardo prognozėje išsipildė. Netgi 1987 m., praėjus dešimtmečiui po to, kai pilietinių teisių judėjimas pakeitė Amerikos veidą, daugelyje bažnyčių visoje šalyje garbinantys žmonės, tiesą sakant, liko atskirti. Dauguma juodaodžių Dievą garbino su juodaodžiais, o baltaodžiai su baltaodžiais. Nedaug įšventintų juodaodžių dvasininkų pamokslavo baltaodžių bendruomenėse, o praėjus metams ir kitų formų diskriminacija vis dar egzistavo.
Tačiau, nieko panašaus neįvyko Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje. Ten nebuvo jokios rasių atskyrimo susirinkimuose politikos. Ten kur skirtingų rasių ir etninių grupių mormonai gyveno kaimynystėje, jie per visą Bažnyčios istoriją garbino Dievą drauge. Dar iki 1978 m. juodaodžiai buvo krikštijami nariais, pamokslaudavo nuo tribūnų ir melsdavosi susirinkimuose, kur dauguma buvo baltieji — visa tai galima buvo daryti neturint kunigystės.
1978 m. pranešusi apie pasikeitimus, Bažnyčia iš karto pradėjo įšventinti aktyvius juodaodžius narius į kunigijos pareigybę visose jų lankomose vietovėse visame pasaulyje. Pirmoji šventykla Afrikoje buvo pastatyta Pietų Afrikos Respublikoje 1981 m., dar dvi — Ganoje ir Nigerijoje — buvo pašventintos neseniai.
2007 m. „Washington Post“ antraštė skelbė: „Naujas pasaulinio mormonizmo veidas“. 2005 m. „The New York Times“ straipsnyje buvo pastebėta, kad naujas Bažnyčios pastatas mieste buvo „rasiniu požiūriu viena labiausiai integruotų susirinkimų namų Harleme su beveik vienodu skaičiumi baltaodžių ir juodaodžių Dievo garbintojų“.
Bendrame gerų spaudos atsiliepimų fone buvo keletas išimčių, ypač įkaitus rinkimų kampanijos atmosferai.
Ahmedas Korbitas, afroamerikietis kuolo (vyskupijos atitikmuo) prezidentas Naujajame Džersyje, pasakė, kad „turi būti suprantama, kokia yra“ kartais pasitaikančių Bažnyčiai skirtų kaltinimų rasizmu prigimtis.
„Manau, kiekvienas supranta, kad kartais žmonės pasako kažką, kas nėra paremta faktais, dėl politinių sumetimų“, – pareiškė Korbitas.
Korbitas vadovauja labiausiai įvairialypiam Bažnyčios kuolui. Nors bažnyčia daugumoje sudaryta iš baltaodžių, kiekvienoje iš dvylikos jo vadovaujamų bendruomenių mielai priimami žmonės iš skirtingų etninių grupių. Trijose iš jo vadovaujamų bendruomenių yra kalbama ispaniškai, o paties Korbito vadovaujamą trijų narių prezidentūrą sudaro ir baltaodis ir iš Tongos kilęs patarėjai.
„Bet kas, sakantis, kad Bažnyčia yra rasistinė, kalba ne iš patirties ir neturi supratimo apie egzistuojančią rasinę harmoniją, kuria džiaugiamės Bažnyčios šeimoje“, – sako Korbitas. „Gali būti, kad vienur ar kitur keli skirtingos odos spalvos nariai turėjo neigiamų patyrimų mūsų 13 milijonų narių turinčioje Bažnyčioje. Bet daugelyje metų metus vykusių susirinkimų su Bažnyčios nariais ir su visų lygių vadovais aš niekada nepatyriau nieko net iš tolo primenančio rasizmą.“
Tonis Parkeris, kitas afroamerikietis kuolo prezidentas, prižiūri devynias Atlantos krašto bendruomenes, vienai kurių vadovauja juodaodis vyskupas. Parkeris yra mormonų tikėjimo narys jau 25 metus.
„Dabar aš esu geresnis žmogus, nei buvau prieš tai, – sako Parkeris. – Esu labiau savimi patenkintas. Tai buvo asmeninio tobulėjimo ir dvasinio turtėjimo metai.“
Parkeris sako turįs paprastą atsakymą į kritiką, ateinančią iš už Bažnyčios ribų. „Bet kas, manantis, kad Bažnyčia yra rasistinė, turi ateiti ir pažiūrėti. Jie gali pasėdėti nuošalėje ir stebėti arba pakalbinti narius.“
Paklaustas, ar jis kada nors patyrė įžeidžiančių komentarų iš pastarųjų dienų šventųjų, Parkeris atsako: „Mano patirtis yra beveik tobulai teigiama. Žinoma, kelyje kartais pasitaiko nesusipratimų, bet nieko tokio, kas galėtų pažeisti mano asmeninius įsitikinimus.“