Eidamas 95-uosius metus mirė prezidentas M. Raselas Balardas

Liūdėdami pranešame, kad šiandien mirė pavaduojantysis Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios Dvylikos Apaštalų Kvorumo prezidentas M. Raselas Balardas. Jam buvo 95-eri.

Prezidentas Balardas apaštalu tapo 1985 m. spalio 6 d. Kad jis paskirtas pavaduojančiuoju Dvylikos Apaštalų Kvorumo prezidentu, buvo paskelbta 2018 m. sausio 16 d. Kaip ir Naujojo Testamento laikų apaštalai, šiandieniniai apaštalai pašaukiami būti ypatingaisiais Jėzaus Kristaus liudytojais. Prezidentas Balardas buvo vienas iš 15 vyrų, prižiūrinčių pasaulinės Bažnyčios, dabar turinčios daugiau nei 17 milijonų narių, augimą ir stiprinimą.

Bažnyčios prezidentas Raselas M. Nelsonas sakė: „Kai reikėdavo priimti sprendimą, prezidentas Balardas niekada nesvyruodavo. Jis tiksliai žinojo, ko moko Viešpats ir kaip galima tai pritaikyti asmeniniame gyvenime, kad atneštų džiaugsmą bei laimę.“

„Dirbome kartu ir man visada patiko jo draugiškas būdas, – sakė prezidentas Dalinas H. Ouksas iš Pirmosios Prezidentūros, Dvylikos Apaštalų Kvorume daugiau nei tris dešimtmečius sėdėjęs šalia prezidento Balardo. – Tai buvo žmogus, kuriuo galėjai pasitikėti. Ir tai buvo žmogus, kuris pasitikėjo tavimi.“

Liko septyni prezidento Balardo vaikai ir daugybė vaikaičių ir provaikaičių.

Šiuo metu planuojamos laidotuvės.

Jaunystėje išmoko atsiduoti darbui

Melvinas Raselas Balardas gimė Solt Leik Sityje, Jutoje, 1928 m. spalio 8 d. Melvino R. ir Žeraldinos Smit Balardų šeimoje. Jis anksti išmoko atsiduoti darbui dirbdamas automobilių salone. Jo tėvas įsteigė įmonę „Ballard Motor Company“ ir jaunasis Raselas, vienintelis berniukas keturių vaikų šeimoje, dirbo visuose įmonės skyriuose. Vos įkopęs į paauglystę, jis perstatydavo mašinas panaudotų automobilių aikštelėje.

Tokios patirtys mokė jį dirbti, o tai, savo ruožtu, prezidentui Balardui padėjo visose gyvenimo srityse. „Iš tėčio išmokau, kad ką nors pradėjęs turi tai užbaigti, – sakė jis. – Galų gale viskas išsisprendžia taip, kad arba tu laimi ir tai tampa pelninga, arba sužinai, kad toks užmojis nepavyks ir atsitrauki, o atsitraukdamas niekada nedvejoji, ar verta ir toliau mėginti.“

Toks tvirtas požiūris buvo parankus visą gyvenimą: mokantis Jutos universitete; profesiniame gyvenime verčiantis automobilių ir nekilnojamojo turto verslu, investuojant; atliekant įvairius Bažnyčios paskyrimus.

„Patirtis versle padėdavo jam užduoti tiriančius klausimus, kuriuos reikėdavo užduoti siūlant naują programą arba kai iškildavo klausimas, ar ištekliai naudojami efektyviai“, – sakė prezidentas Ouksas.

Bažnyčios vadovas, kurio venomis teka pranašų kraujas

Prezidentas Balardas savo biure turėjo trijų gerai žinomų Bažnyčios vadovų biustus: Bažnyčios įkūrėjo Džozefo Smito ir jo brolio Hairumo Smito (prezidento Balardo proprosenelio) bei Hairumo sūnaus prezidento Džozefo F. Smito, šeštojo Bažnyčios prezidento. Jų krikščioniškos mokinystės palikimas, į kurį, savaime aišku, įeina Džozefo ir Hairumo nužudymas 1844 m., motyvavo prezidentą Balardą iki pat mirties.

„Kai supratau, kas jie buvo ir kas esu aš, tai buvo neįtikėtina, – 2019 m. sakė prezidentas Balardas. – Mane nuolat lydi suvokimas, jog esu įpareigotas vien dėl to, kad esu susietas giminystės ryšiu. Nuolat girdžiu juos sakant: „Nagi, nuveik ką nors prasmingo. Judinkis, berniuk; nesėdėk.“ Jie nesėdėjo sudėję rankų. Jie privalėjo veikti.“

Jis norėjo, kad kiekvienas pastarųjų dienų šventasis, įskaitant jo vaikus, nuodugniai apmąstytų tikėjimo persmelktus ankstyvosios Bažnyčios vadovų gyvenimus. Savo sūnui Kregui, tuomet 19-mečiui misionieriui, jis sakė: „Atmink, kad tavo venomis teka pranašų kraujas.“

„Jokio spaudimo, – prisiminimais dalijosi Kregas. – [Mano tėvas] kasdien savo biure žvelgdavo į tuos [biustus] […] ir, manau, jausdavo privaląs stengtis iš visų jėgų. Tokį požiūrį jis įskiepijo kiekvienam iš mūsų.“

Prezidentas Nelsonas sakė, kad atsivertimas, ryžtas ir pasišventimas „buvo [prezidento Balardo] kraujyje. Ar galite įsivaizduoti – mes turėjome privilegiją sėdėti šalia vyro, kurio proprosenelis buvo Hairumas Smitas. O Džozefas Smitas buvo jo proprodėdė. Kasdien jaučiuosi turįs dėkoti už privilegiją bendrauti su tiesioginiu šių gerbiamų vadovų palikuoniu. Jis toks doras, kaip ir jie.“

Prezidentas Balardas Bažnyčioje tarnavo kaip jaunas misionierius Anglijoje, vėliau jis tarnavo vyskupu, Kanados Toronto misijos prezidentu, Septyniasdešimties prezidentūros nariu ir daugiau nei tris dešimtmečiu apaštalu.

„Už jokius pinigus to nedaryčiau, – sakė prezidentas Balardas. – Už jokius pinigus nepasamdytumėte manęs daryti to, ką esu prašomas daryti kaip Dvylikos Kvorumo narys. Bet daryti tai Viešpačiui yra didžiausia privilegija, kokia tik gali būti suteikta vyrui. Mes esame Viešpaties Jėzaus Kristaus gyvenimo ir tarnystės tikrumo liudytojai.“

Prezidentas Balardas rimtai žiūrėjo į savo pareigas, nesvarbu, ar tai buvo Bažnyčios misionierių tarybos pirmininko (į tai įėjo darbas kuriant instrukcijų vadovėlį visiems misionieriams Skelbti Mano Evangeliją), atsakingo už daugiau nei 50 000 misionierių, ar penkių dukterų ir dviejų sūnų tėvo pareigos.

Ypatingas liudytojas, ypatingas tėvas

Prezidentas Balardas yra pasakęs, kad kai kuriuos kilniausius išgyvenimus jis patyrė mokydamas savo vaikus Jėzaus Kristaus evangelijos. „Išmoksti pasinaudoti mokymo akimirkomis ir jeigu neužmiegi ir būni budrus, jos tikrai atsiranda, o kai jos atsiranda, būtų apmaudu, jei kuris nors tėvas nepasinaudotų galimybe išmokyti savo vaikus vieno ar kito principo.“

Viena iš tų akimirkų buvo 1980 m., po to, kai prezidentas Balardas tapo apaštalu. Kregas, jo jauniausias sūnus, prisipažįsta, kad „šiek tiek pyko“, nes tėtis dažnai būdavo kur nors išvykęs pagal paskyrimą. Nelengva dalytis vyru, kurį vadini tėčiu, su viso pasaulio pastarųjų dienų šventaisiais. „Kai buvau mažas, to nesupratau“, – sako Kregas. Laimei, prezidentas Balardas įžvelgė tokį nenuovokumą. Įžvelgęs galimybę mokyti, prezidentas Balardas nusivežė Kregą į Tongą ir Samoa, kai ten vyko atlikti Bažnyčios pavedimo.

„Kai išlipome iš lėktuvo, pirmą kartą supratau, kuo kiti jį laikė, – sakė Kregas. – Daugelis ištisas dvi dienas ėjo pėsčiomis, kad atvyktų ir tik pamatytų apaštalą. Būtent tada ta našta virto palaiminimu, kad artimai pažįstu šį žmogų.“

Tai, pasak Krego, atspindėjo prezidento Balardo talentą ne tik ką nors žmonėms pasakyti, bet ir juos išmokyti.

„Jis nesakydavo vien tik: „Na, susitaikyk.“ Jis žinojo, kad man reikia tai suprasti ir kad man reikia palaikyti jį, jam vykdant pašaukimą, – sakė Kregas. – Tai buvo puiki galimybė man išmokti, ir taip būdavo dažnai ir visada skirtingais būdais. Jis buvo ne tik ypatingas liudytojas – jis buvo ir ypatingas tėvas.“

Kita mokymo akimirka jis pasinaudojo po to, kai jo dukra Temė, tuo metu mokinukė, su draugais žaidė mašinoje, kuri kažkaip pariedėjo atgal ir buvo įlenktos durys. Temė sakė, kad tiesiog siaubingai išsigando sužinojusi, jog ta mašina buvo ne jos tėvo, kaip ji manė, o kažkieno kito. Prezidentas Balardas pasakojo, jog, grįžęs namo ir pamatęs savo dukters veido išraišką, suprato, kad turi jai skirti visą dėmesį. „Mokiau ją, kad ji daug brangesnė už apgadintą kadilaką ir kad tai, kas nutiko jos gyvenime, ir tai, kokia ji man brangi, yra daug svarbiau. Mes galėjome sutaisyti mašiną, bet jeigu ji savo gyvenime padarytų ką nors netinkamo, tai pataisyti būtų daug sunkiau.“

Prezidentas Nelsonas sakė, kad „jį prisiminsime kaip nuostabų vyrą ir puikų tėvą. Šioms pareigoms jis skyrė didžiausią prioritetą. Kaip vyras ir tėvas, jis mums visiems parodė gerą pavyzdį, nors jam ir reikėjo labai daug laiko skirti kitiems įsipareigojimams. Jam šeima visada buvo pirmoje vietoje.“

Bėgant metams prezidento Balardo vaikai ėmė kliautis jo dvasine stiprybe. Jo amžinąjį atilsį žmona Barbara sakė: „Kai nuvykome į misiją Kanadoje, mūsų mažasis berniukas tik pradėjo eiti į darželį ir nieko nepažinojo. Jis baisiai bijojo. Mano vyras nusivedė jį į savo kabinetą, drauge su juo atsiklaupė ir meldėsi, kad Dangiškasis Tėvas padėtų sūnui rasti draugų. Jie taip meldėsi keletą dienų iš eilės. Jis taip padėdavo ir kitiems mūsų vaikams, kai iškildavo koks ypatingas poreikis.“

Balardai ne tik reguliariai meldėsi drauge, bet taip pat ir žaidė kartu nuotykingai atostogaudami visa šeima. Prezidentas Balardas prisiminė kelionę į Kaliforniją viename iš pirmųjų namelių ant ratų, kai tokie pirmą kartą buvo pagaminti. „Nusivežiau juos į kinų kvartalą, o visi San Fransiske spoksojo į tą griozdą, rodė pirštais ir juokėsi, – sakė jis. – Negalėjau rasti vietos, kur jį pastatyti, tad visus išlaipinau kinų kvartale ir važinėjau po San Fransisko kalvas, kol galiausiai visus vėl teko sulaipinti atgal.“

Vedė savo angelą – Barbarą

Prezidentas Balardas kalbėdamas apie savo šeimą negailėjo liaupsių Barbarai. „Ji tikras angelas. Labai sunku gyventi su beveik tobulu žmogumi“, – sakė jis. Jie susipažino Jutos universitete surengtuose šokiuose, skirtuose mokslo metų pradžiai paminėti. „Ji buvo ne tik graži mergina, bet ir nepaprasta asmenybė. Nuo pat pradžių supratau, kad noriu ją vesti, tačiau ji to paties nejautė. Buvo sunkoka ją įtikinti. Juokauju jai sakydamas, kad mano, kaip pardavėjo, didžiausias pasisekimas buvo sėkmingas įtikinimas už manęs tekėti.“

Prezidentas Balardas gyrė Barbarą kaip nuostabią motiną, kurios ramybė sprendžiant problemas namus pavertė dangumi. „Visi septyni mūsų vaikai, jeigu atvestumėte juos čia ir paklaustumėte, ar kada nors yra girdėję, kad mama namuose pakeltų balsą, atsakytų neigiamai – ji to niekada nedarė. Jos toks temperamentas, kad krizes ji sprendžia ramiai ir tyliai. Ji miela, mylinti, rūpestinga, pastabi, ir vaikai ją myli. Mūsų vaikams visame pasaulyje nėra nieko brangiau už mamą.“

Su tuo sutinka jų antroji dukra Holė. Ji sakė, kad tėvų meilė ir pagarba vieno kitam veikė jos ir jos brolių bei seserų elgesį taip, jog suformavo jų gyvenimus.

„Mes manėme, kad namai yra geriausia vieta ir aplinka, nes mūsų tėvai buvo labai geri vienas kitam, – sakė ji. – Išmokau, kad su visais reikia elgtis pagarbiai. Jiems puikiai sekėsi rodyti pagarbą mums – vaikams.“

Prezidentas Ouksas, į Dvylikos Apaštalų Kvorumą pašauktas metais anksčiau nei prezidentas Balardas, sakė, kad „labai žavėjosi tuo, kaip prezidentas Balardas elgiasi su savo amžinąja bendražyge Barbara. Jiems senstant, jis vis dar buvo tas pats pavyzdingas vyras. Labai rūpestingas. Ir labai švelnus.“

Barbara mirė 2018 m. spalio 1 d., būdama 86-erių. Ji ilgai kovojo su ligomis, tarp jų Alzheimerio liga, su jai būdingu taktu ir humoro jausmu.

„Esu labai dėkingas už tai, kad žinau, kur yra mano brangioji Barbara ir kad vėl būsime kartu su savo šeima visą amžinybę“, – sakė prezidentas Balardas kalbėdamas visuotinėje konferencijoje, praėjus penkioms dienoms po Barbaros mirties.

Asmeninė tarnystė

Prezidento Balardo meilė savo šeimai persismelkė į mokymus nuo sakyklos. 1980 m. spalį kalbėdamas Bažnyčios visuotinėje konferencijoje pastarųjų dienų šventųjų paprašė atsiųsti jam žmonių, kuriems reikia pagalbos, vardus. Jis pažadėjo parašyti tiems žmonėms padrąsinantį laišką. Jis gavo šimtus laiškų iš viso pasaulio. Prezidentas Balardas parašė daugiau nei 600 asmeninių, padrąsinančių laiškų žmonėms, kuriems reikėjo dvasinės pagalbos. Vienas gavėjas rašė: „Manau, kad jūsų laiškas buvo tikroji šios fantastiškos permainos mano gyvenime pradžia. Dėkoju iš visos širdies.“

Prezidentas Balardas sakė: „Turėtume ištiesti ranką kiekvienam asmeniškai. Turėtume stengtis surasti visus įmanomus būdus, kad šioje mirtingojo gyvenimo kelionėje galėtume padėti vieni kitiems. Manau, kad iš esmės žmonės yra geri ir nori sužinoti tiesą, bet nežino, kur ją rasti. Jie klausia: „Kas aš esu? Iš kur aš atėjau? Dėl ko esu čia? Kur einu? Prie ko visa tai veda? Kur mane tai nuves?“

Prezidentas Balardas į šiuos klausimus atsakė parašydamas knygą Our Search for Happiness (1993) (liet. „Mūsų laimės paieškos“), padėjusią mokyti žmones apie Bažnyčią ir gyvenimo prasmę. Prezidentas Balardas taip pat parašė knygą Counseling with Our Councils (1997) (liet. „Tarimasis mūsų tarybose“), kuria rėmėsi daugelis Bažnyčios vadovų.

Būdamas vyras, tėvas, apaštalas, prezidentas Balardas įkvėpimo ir patikinimo ieškojo kreipdamasis į Jėzų Kristų visomis aplinkybėmis. Jis dažnai savo švarko kišenėje nešiodavosi mažą Gelbėtojo paveikslėlį, į kurį pažvelgęs, kai būdavo sunku, įgaudavo drąsos.

„Kai nusvirdavo rankos, jis jį išsitraukdavo, pažvelgdavo [į pavaizduotą Jėzų Kristų] ir pagalvodavo: „Aš galiu. Aš viską galiu padaryti dėl Jo“, – sakė Holė.

Prezidentas Balardas žinojo, kad Jėzaus Kristaus evangelija yra inkaras pasaulyje, kurio vertybės nuolat kinta. „Esu įsitikinęs, kad žmonės, kurie tvirtai tiki sugrąžintąja Jėzaus Kristaus evangelija ir pranašo Džozefo misija bei per jį Bažnyčiai duotais apreiškimais, patvirtinančiais ir skelbiančiais, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus ir kad evangelija yra žemėje, sugebės atlaikyti viską, kas jiems nutiks gyvenime.“