„Tai yra įrodymas, kad argumentuojant ir vadovaujantis gera valia galima išspręsti konfliktus.“ Marija Ana Glendon1
Šią dieną, prieš šešiasdešimt šešerius metus pasaulį išvydo dokumentas, kuris nušvietė naujus žmonių santykių horizontus. Šis dokumentas vadinamas „Visuotine žmogaus teisių deklaracija“. Tai buvo pirmasis tokio pobūdžio pareiškimas pasaulyje.
Skirtingų tautų, kultūrų, religijų ir politinių santvarkų vadovai susirinko kartu, kad nustatytų humaniškumo standartus, kurie būtų taikomi kiekvienam ir visur. Įžanginės eilutės skelbia, kad „prigimtinis orumas“ ir „lygių bei neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas“.2
Praūžus Antrajam pasauliniam karui ir holokaustui, ši deklaracija visus kvietė ugdyti „draugiškus santykius tarp tautų“3 ir atnešti tai, kas mūsų visų civilizacijoje čia, žemėje, yra vertingiausia ir geriausia.
Kodėl žmogaus teisės yra tokios svarbios?
Kiekvienas asmuo, nepriklausomai nuo religijos, rasės, lyties ar tautybės, turi pagrindinių teisių jau vien dėl to, kad yra žmogus. Jos apima teisę į gyvybę, laisvę, saugumą, vienodą įstatymo apsaugą, teisę į minties, žodžio ir religijos laisvę.
Šios žmogaus teisės saugo silpnuosius nuo tironijos smurto. Jos tarnauja kaip apsauga ir arbitras tarp pavienio individo ir koncentruotos jėgos. Šios normos ir principai yra atsvara prigimtiniam polinkiui dominuoti. Žmogaus teisės apsaugo mus nuo žalingos minties, kad tiesa yra stipriųjų pusėje.
Visuotinės deklaracijos stiprybė yra ne tiek šių teisių įgyvendinimas, kiek mokymas, formuojantis idealus ir skatinantis bendros gerovės paskatas. Žmogaus teisės sustiprina mūsų įsipareigojimus kitiems ir suteikia orumo tam, kaip mes dirbame, garbiname, bendraujame mūsų bendruomenėse bei auginame vaikus šeimose. Todėl žmogaus teisės papildo mūsų pilietinius ir demokratinius santykius. Teisės be santykių ir atsakomybės yra ribotos.
Išpažinti tikėjimą privačiai ir viešai
Deklaracijos 18 straipsnis yra trumpas, bet galingas: „Kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; ši teisė apima laisvę keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat laisvę išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, mokant, praktikuojant tikėjimą, laikant pamaldas ir atliekant apeigas.“4
Religijos laisvė nėra tik abstrakti sąvoka, sklandanti teisininkų ir įstatymų leidėjų galvose. Ji vystosi ir auga mūsų bendrame kasdieniame gyvenime. Mes atsinešame savo įsitikinimus visur, kad ir kur būtume. Jie formuoja mus tokius, kokie mes esame, ir skatina pasidalinti tuo su kitais. Taip mes darome įtaką mūsų bendruomenėms ir mus supančiam pasauliui. Tokiu būdu mūsų privatūs ir vieši gyvenimai yra susipynę. Tai tas trupinėlis laisvės, kuris leidžia mums atlikti apeigas ir išpažinti tikėjimą savo namuose ar bažnyčioje, bet ne atvirai plačiosios visuomenės akivaizdoje.
Visuotinės deklaracijos paveldas
Žmogaus teisių sukūrimas yra vertas pasididžiavimo. Jos atlieka pagrindinį vaidmenį sprendžiant konfliktus ir skirtumus mūsų pliuralistiniame pasaulyje. Jos padeda mums išlikti civilizuotiems. Jos skatina orų žmogaus egzistavimą, įkvepia padorumui ir ragina prisiimti atsakomybę.
Teisės profesorė Marija Ana Glendon aiškino: „Pasaulyje faktiškai kiekviena konstitucija, turinti teisių įstatymą, yra daugiau ar mažiau sukurta remiantis pagrindiniais“ Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje išsakytais principais ar jų sąlygota.5 Įvairių pasaulio šalių teisės principai ir moralės normos remiasi šiuo dokumentu. Dėl jo tarptautiniai santykiai ir toliau išlieka lygiateisiai.
Pasauliui toli iki tobulos pagarbos žmogaus teisėms. Neteisybės ir žiaurumo dar vis pasitaiko, bet dėl Visuotinės deklaracijos įmanoma nuo to apsisaugoti, to išvengti arba tai sumažinti. Kaip ir visiems kitiems dalykams, kuriuos verta išsaugoti, žmogaus teisėms visada reikalingas mūsų tikėjimas ir budrumas.
1 Marija Ana Glendon, Facing History and Ourselves, „Mary Ann Glendon and the Universal Declaration of Human Rights“, 2008 m. rugpjūčio 4 d.
2 Generalinės Asamblėjos priimtos ir 1948 m. gruodžio 10 d. paskelbtos rezoliucijos 217 A (III) Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos preambulė.
3 Ten pat.
4 Generalinės Asamblėjos priimtos ir 1948 m. gruodžio 10 d. paskelbtos rezoliucijos 217 A (III) Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 18 straipsnis.
5 Marija Ana Glendon, Facing History and Ourselves, „Mary Ann Glendon and the Universal Declaration of Human Rights“, 2008 m. rugpjūčio 4 d.