• Pastarųjų dienų šventieji mirtingąją būtį vertina labai ilgos istorijos, trunkančios nuo ikižemiškojo gyvenimo, kur visų žmonių dvasios gyveno su Dangiškuoju Tėvu, iki būsimojo gyvenimo Jo akivaizdoje, kur toliau tęsime savo augimą, pažinimą ir tobulėjimą, kontekste.
• Gyvenimas žemėje laikomas bandomuoju laikotarpiu, kurio metu vyrai ir moterys yra išmėginami ir kurio metu įgyja patirtį, kurios niekur kitur negalėtų gauti.
• Pastarųjų dienų šventieji tiki, kad Dievas žinojo, jog žmonės darys klaidas, ir atsiuntė Gelbėtoją Jėzų Kristų, kuris ant savęs prisiėmė pasaulio nuodėmes. Nors kai kurios išgelbėjimo dovanos yra besąlygiškos (prikeltas kūnas, nemirtingumas), tikimasi, kad vyrai ir moterys atgailaus dėl savo nuodėmių ir stengsis gyventi harmonijoje su Kristaus mokymu, kad galėtų toliau tobulėti ir išnaudoti visą savo potencialą kitame gyvenime.
• Bažnyčios nariams fizinė mirtis yra ne pabaiga, o pradžia, žengiant dar vieną žingsnį Dangiškojo Tėvo plane, skirtame Jo vaikams. Mirtis neturi būti santykių su artimaisiais pabaiga. Šeimos gali būti kartu amžinai – ne tik šiame gyvenime. Šeimos nariai, priimantys Jėzaus Kristaus apmokėjimą ir sekantys Jo duotu pavyzdžiu, šventų užantspaudavimo apeigų, atliekamų šventose Dievo šventyklose, dėka gali būti kartu amžinai.
• Pastarųjų dienų šventųjų doktrina moko, kad po prisikėlimo visi bus teisiami ir gaus atlygį už tai, ką nuveikė šiame gyvenime. Tie, kurie bus verti sugrįžti Dievo ir Kristaus akivaizdon, taps „Dievo paveldėtojai ir paveldėtojai drauge su Kristumi“ (Romiečiams 8:17), paveldėdami viską, ką turi Tėvas. Jie grįš gyventi su Dangiškuoju Tėvu ir savo šeimomis.
• Tie, kurie pasirenka nesekti Dangiškuoju Tėvu ir Jėzumi Kristumis, gaus atlygį pagal tai, ką atliko šiame gyvenime, bet jie negalės džiaugtis gyvenimo Dievo akivaizdoje šlove.