Smurto prieš vaikus blogis
Smurtas prieš vaikus mums sukelia visą spektrą emocijų, kurias sunku išreikšti žodžiais. Gal būt tokius nusikaltimus priimame taip asmeniškai dėl to, kad pamename, kokie jausmai apima pirmą kartą paėmus į rankas savo vaiką – užvaldantys meilės ir giliausio tėviško instinkto globoti, mokyti ir saugoti jausmai. Mintis, kad kažkas gali nuskriausti vaiką, sukrečia ir yra beveik nesuvokiama. Tai aukščiausia išdavystės forma.
Visuomenė vienijasi, sukyla ir stengiasi išnaikinti smurtą prieš vaikus. Vėl ir vėl matome ištisas bendruomenes sukylant į pagrobtų ar skriaudžiamų vaikų paiešką. Patekus į pavojų vienam vaikui, apie tai pranešama šalies žiniose.
Tačiau smurtas prieš vaikus ne visada buvo šalies žiniasklaidos pranešimuose. Tas blogis tykojo šešėliuose, dažniausiai nematomas, beveik visada neminimas. Dar prieš šiam klausimui Jungtinėse Valstijose iškylant į viešumą pirmą kartą, Gordonas B. Hinklis, buvęs Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios prezidentas, viešai pasmerkė smurtą prieš vaikus kaip siaubingą blogį. Šie devintojo dešimtmečio pradžioje pasaulinės konferencijos transliacijos metu jo pasakyti žodžiai užvaldė mūsų jausmus ir mintis: „Džiaugiuosi, kad visuomenė vis labiau informuojama apie šį klastingą blogį. Vaikų išnaudojimas <…> mėginant patenkinti sadistiškus polinkius yra juodžiausia nuodėmė.“
Kokią dar poziciją galėtų užimti Bažnyčia? Problema paliečia giliausias Bažnyčios doktrinas. Maži vaikai yra nekalti ir brangūs Dievo akyse. Jėzus Kristus praleido švelniausias savo gyvenimo akimirkas su vaikais ir apie tuos, kurie juos skriaudžia, kalbėjo griežčiausiais žodžiais. „O kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje“ (Mato 18:6). Be to, šeima yra Bažnyčios branduolys. Vaikai drauge su tėvais lankosi Bažnyčios pamaldose. Bažnyčioje yra įprasti savaitiniai šeimos vakarai, kurių metu visi kiti reikalai atidedami į šalį tam, kad būtų galima stiprinti šeimos santykius. Šeimose tėvai semiasi stiprybes vienas iš kito, kad galėtų puoselėti ir saugoti savo vaikus, sudarydami jiems sąlygas augti ir vystytis meilės ir palaikymo atmosferoje. Bažnyčia tai vieta, kur gali rinktis šeimos, ketinančios auginti vaikus puoselėdamos dvasines vertybes. Ir Bažnyčiai ir šeimai labiausiai rūpi vaikų gerovė.
Šiame dokumente išdėstytas Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios požiūris į smurtą prieš vaikus. Kas daroma siekiant užkirsti tam kelią? Kaip Bažnyčia elgiasi su aukomis? Ar yra buvę teisminių bylų ir nuosprendžių, ir jei taip, tai kodėl? Kaip Bažnyčia elgiasi su tais, kurie smurtauja prieš vaikus? Kuo šios bažnyčios patirtis skiriasi nuo kitų religinių ir pasaulietinių organizacijų patirties, ir kas yra bendra? Šiame puslapyje išnagrinėsime tuos klausimus.
Apsaugoti vaikus
Bažnyčios vaidmuo šiame visuomenės kare prieš smurto blogį yra surinkti kuo daugiau informacijos, spręsti šią problemą, nes ji egzistuoja, ir pasidalinti patirtimi su tais, kurie taip pat yra suinteresuoti.
Kas yra dvasininkai?
Bažnyčioje tarnauja neprofesionalūs dvasininkai. Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios bendruomenių vadovai vadinami vyskupais. Vyskupai yra atrenkami iš vietinių narių ir savanoriškai tarnauja apie penkerius metus. Daugelis jų savo bendrijoje yra pragyvenę ilgą laiką ir yra geri draugai ir kaimynai bendruomenės nariams. Ir dauguma vyskupų turi vaikų, dažnai mažų, lankančių bažnyčią ir dalyvaujančių jos veikloje. Todėl vyskupai yra nemažai prisidėję užtikrinant savo Bažnyčios bendruomenės saugumą ir gerovę. Kai vaikų skriaudikas kelia grėsmę jų bendruomenei, vyskupai neturi jokių kitų paskatų, kaip tik ginti savo Bažnyčios šeimą taip, tarsi tai būtų jo šeima.
Vyskupai negauna algos ar bet kokio kito piniginio atlygio. Ir jie nėra pavieniai dvasininkai. Jie nepriklauso jokiems dvasininkų ordinams. Pastarųjų dienų šventieji vyskupai gyvena savo bendrijose, dirba įprastuose darbuose kaip ir visi kiti. Kadangi reikalus, susijusius su vyskupo pareigomis, jie dažniausiai tvarko savaitgaliais ir kitų dienų vakarais, todėl padaryti tai jie gali tik su daugelio kitų bendruomenės narių pagalba.
Vyskupu gali būti ir mokytojas, ir gydytojas, ir verslininkas. Kad padėtų jam, bibliotekininkas gali būti paprašytas vesti pamokas sekmadieninės mokyklos šešiamečių vaikų klasėje. Vaistininkė vaikų organizacijoje gali būti paskirta atsakinga už 3–11 metų vaikus. Šie pašaukimai yra laikini ir dažnai keičiasi, bet iš kiekvieno, tarnaujančio vyskupo pakvietimu, yra tikimasi, kad jis gyvens pagal savo religijos principus, kurių pagrindą sudaro pagarba šeimai ir, žinoma, vaikams.
Kieno vardu?
Yra dar vienas svarbus neprofesionalios tarnystės Bažnyčioje aspektas, kurį turėtų suprasti teisininkai, žurnalistai ir kiti, besidomintys smurto prieš vaikus problema.
Beveik visi aktyvūs pastarųjų dienų šventųjų bendruomenių nariai, padėdami vyskupui atlikti jo darbą, turi kokias nors pareigas. Kalbant apie vertus vyrus ir 12 metų sulaukusius berniukus, visi jie priklauso Bažnyčios kunigijai. Paprastai 12 metų vaikinas, reguliariai lankantis bažnyčią, yra įšventinamas diakonu. Sulaukęs 14 metų, jis taps mokytoju, o sulaukęs 16-kos – kunigu. Dauguma suaugusių vyrų yra įšventinti į vyresniuosius arba į aukštuosius kunigus. Tačiau vien įšventinimas į kunigystę ir kunigo, vyresniojo ar aukštojo kunigo titulo turėjimas nesuteikia žmogui valdžios bendruomenėje ir nepadaro jo vadovu. Bažnyčios nariai nerodo jam išskirtinio susižavėjimo ar pagarbumo. Iš tiesų, net jei žmogus nutraukia ryšius su Bažnyčia, jis vis dar lieka vyresniuoju arba aukštuoju kunigu tol, kol yra Bažnyčios narys.
Kartais pasirodo straipsniai laikraščiuose su tokiomis antraštėmis, kaip „Mormonų vadovas apkaltintas smurtu prieš vaikus“. Kai kurie teisininkai žino, kad apibūdinimas, toks kaip „aukštasis kunigas“, situaciją pateikia taip, kad atrodo, jog įstatymams nusižengė kažkas, turintis labai didelę valdžią, tokiu būdu darant didesnį poveikį prisiekusiesiems ir žiniasklaidai. Toks teiginys yra klaidingas.
Narių pagalba kovoje su smurtu prieš vaikus
Pastarųjų dienų šventųjų bendruomenė, tai tarsi didelė šeima – grupė žmonių, kurie darbuojasi nusiteikę padėti vienas kitam. Bažnyčia visuomet ragina šeimas kalbėtis apie smurtą prieš vaikus, mokytis įžvelgti tokias tragedijas ir užkirsti joms kelią. Nuo 1976 metų Bažnyčios leidiniuose pasirodė daugiau nei 50 naujienų ir straipsnių, smerkiančių smurtą prieš vaikus arba teikiančių apie tai informaciją. Pasaulinėse Bažnyčios konferencijose vadovai apie tai kalbėjo daugiau nei 30 kartų. Smurtas prieš vaikus tai tema reguliarioms sekmadieninių susirinkimų pamokoms.
Bažnyčia taip pat sukūrė daugybę mokomosios medžiagos ir vaizdo įrašų. Ši medžiaga skirta mokyti Bažnyčios vadovus atpažinti smurtą prieš vaikus ir kaip į tai reaguoti. 24 valandas per parą veikianti pagalbos linija, kurioje darbuojasi profesionalūs konsultantai, teikia kiekvienam atvejui tinkamus patarimus, padedančius vietiniams vadovams imtis tinkamų veiksmų.
Galiausiai, stiprindama šeimas, Bažnyčia daro viską, ką tik gali. Kiekviena institucija ir kiekvienas asmuo turi atlikti savo vaidmenį, ir vis dėlto geriausia apsauga nuo smurto prieš vaikus yra stiprios, mylinčios ir budrios šeimos. Buvęs Bažnyčios prezidentas Gordonas B. Hinklis sakė: „Visa tai vyks ir tik blogės, nebent atsirastų esminis suvokimas, taip, stiprus ir aistringas įsitikinimas, kad šeima yra Visagalio įrankis. Tai yra Jo kūrinys. Be to, tai yra pagrindinė visuomenės ląstelė.“
Pagalbos ranka nukentėjusiems
Kai kurie Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios kritikai teigė, kad nukentėjusiųjų poreikiai Bažnyčiai yra paskutinėje vietoje. Pasitaiko net ir tokių straipsnių, kurie teigia, kad Bažnyčia atstumia nukentėjusiuosius, nes šie užtraukė gėdą Bažnyčios vadovams.
Šie kritikai apverčia Bažnyčios tikėjimą aukštyn kojomis. Pagalba nukentėjusiems yra svarbiausias dalykas. Krikščionims yra natūralu ištiesti pagalbos ranką su užuojauta ir meile tiems, kas kenčia nuo smurto agonijos. Tai neatskiriamai susiję su mūsų tarnyste. Nukentėjusieji Bažnyčioje gali gauti dvasinius patarimus, kurie atves prie išgijimo per tikėjimą Jėzumi Kristumi. Siekiant suteikti pačią geriausią pasaulietinę pagalbą, nepriklausomai nuo galimybės už ją susimokėti, smurto aukoms yra siūlomos ir profesionalios konsultacijos.
Oficialiame Bažnyčios instrukcijų vadovėlyje teigiama, kad svarbiausia Bažnyčios pareiga yra padėti nukentėjusiesiems nuo smurto bei apsaugoti tuos, kuriems gresia smurto pavojus.
Kaip Bažnyčia tai daro? Nuo pat jos įkūrimo ši pagalba glūdi pagrindinėse šeimos sąvokose ir Bažnyčios doktrinoje. Be to, 1995 metais buvo įkurta pagalbos linija, suteikianti vyskupams galimybę greitai susisiekti su profesionaliais konsultantais, galinčiais patarti, kaip apsaugoti smurto aukas. Vyskupai yra geri žmonės, bet jiems neįmanoma suprasti viso smurto prieš vaikus sudėtingumo, įskaitant visus skirtingų valstijų teisinius reikalavimus. Ką jie gali padaryti, tai paskambinti pagalbos linijos telefonu iš karto, kai vaikas yra pavojuje. Paskambinę jie gali gauti patyrusių specialistų rekomendacijas.
Pavyzdžiui, jei paauglys praneša apie smurtą, vyskupas visų pirma skambins į pagalbos liniją, kad padėtų aukai ir užkirstų kelią tolesniam smurtui. Jei įvykis yra nusikalstamo pobūdžio, vyskupas taip pat gauna nurodymus, kaip apie tai pranešti teisėsaugos institucijoms. Nežinome daugiau tokių bažnyčių, kurios 24 valandas per parą, 365 dienas per metus dvasininkams teiktų profesionalias konsultacijas, skirtas padėti smurto aukoms.
Ar tai veikia? Taip. Nors nėra tobulų sistemų, aukos apsaugomos ir jomis pasirūpinama.
Maiko Voleso iš CBS laidoje „60 minučių” prezidentas Gordonas B. Hinklis pasakė: „Dėl aukų esu labai susirūpinęs. Užjaučiu juos. Noriu, kad padarytume viską, ką galime, kad sumažintume skausmą, kad užkirstume kelią šiam blogiui ir nelabumui <…> Nežinau jokios kitos organizacijos šiame pasaulyje, kuri imtųsi daugiau priemonių, labiau stengtųsi, padarytų daugiau spręsdama šią problemą, dirbtų su ja, darytų kažką siekdama pokyčių. Suprantame baisią šios problemos prigimtį ir norime padėti savo žmonėms, ištiesti jiems ranką, palaikyti juos.“
Elgesys su smurtautoju
Paprastai sakant, Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia laikosi visiško smurto prieš vaikus netoleravimo politikos. Bažnyčia savo narių prašo, kad, kilus įtarimams smurtavimu, patarimo ir pagalbos jie pirmiausia kreiptųsi į teisėsaugos institucijas, o po to į savo vyskupą. Tiriant smurto prieš vaikus atvejus ir patraukiant kaltininkus baudžiamojon atsakomybėn, Bažnyčia visapusiškai bendradarbiauja su teisėsauga.
Nusikaltę prieš vaikus Bažnyčios nariai taip pat atsako prieš Dievo įstatymus. Prezidentas Hinklis sakė: „Norime užjausti skriaudiką, bet negalime toleruoti nuodėmės, kuria jis yra kaltinamas. Kai yra nusikaltimas, yra ir bausmė.“ Nuteisti smurtautojai prieš vaikus yra pašalinami iš Bažnyčios – tai aukščiausia įmanoma drausminimo bausmė, kurią galime taikyti. Pašalinti nariai negali dalyvauti Bažnyčios susirinkimuose ir turėti bet kokių pareigų bendruomenėje.
Ar smurtautojas prieš vaikus, atlikęs bausmę už savo prasikaltimus ir perėjęs griežtos atgailos procesą su vietiniais Bažnyčios vadovais, vėl gali tapti Bažnyčios nariu? Taip. Būdami krikščionys, mes tikime atleidimu. Bet ar jie kada nors gyvenime galės tarnauti bet kokiose pareigose, tiesiogiai susijusiose su vaikais? Jokiu būdu! Atleidimas nepašalina nuodėmės pasekmių. Šeimos apsauga yra svarbiausias Bažnyčios principas.
Nuo 1995 metų narių, smurtavusių prieš vaikus, narystės dokumentuose paliekama konfidenciali pastaba apie smurtą. Jiems persikėlus į kitą bendruomenę, šie dokumentai yra ten persiunčiami ir perspėja vyskupus, kad neleistų tiems žmonėms būti su vaikais. Kiek mes žinome, Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia buvo pirmoji religinė institucija, sukūrusi tokį stebėjimo mechanizmą. Mes laikome šeimas šventomis ir saugome savo vaikus. Tai paaiškina, kodėl Bažnyčia yra viena iš nedaugelio konfesijų, už seksualinį smurtą taikančių drausmines priemones ir paprastiems nariams, o ne išskirtinai tik dvasininkams.
Mūsų Bažnyčia taiko šią stebėjimo sistemą dėl pagrindinių įsitikinimų. Nei vienas teismas Jungtinėse Valstijose neapkaltino religinės institucijos už tai, kad ši vienus narius neapsaugojo nuo kitų seksualinės prievartos. Jei tai įvyktų, religinės institucijos taptų policijos įrankiais, o jos vadovai – teisėsaugos pareigūnais. Bažnyčia savanoriškai stebi savo narius ne dėl įstatymų ar baimės prieš teismus, bet rūpindamasi šeimomis ir vaikais.
Įsipareigojimas pranešti
Dažnai teisinius ginčus nulemia tai, ar pranešama ir kada pranešama pastebėjus smurtą arba smurtautoją. Bažnyčios atstovai laikosi valstybės teisės aktų, nustatančių kada ir kaip apie smurtą prieš vaikus pranešti valdžios pareigūnams.
Sunkesnis moralinis klausimas – ar vyskupas turėtų pranešti valdžios atstovams informaciją apie smurtą, jei tą informaciją eidamas savo pareigas jis gavo privačios išpažinties metu. Nepaisant sudėtingos religinės problemos, kai kurios bažnyčios mano, kad vertimas dvasininkus perduoti privačios išpažinties metu sužinotą informaciją, atgrasins smurtaujančius prieš vaikus asmenis nuo bandymo ieškoti pagalbos. Jie greičiausiai ir toliau smurtaus. Kiti tvirtina, kad teisėsauga turi būti įtraukta kuo skubiau, nes yra pavojus pakartotiniam smurtui. Šiuo sudėtingu klausimu nėra vieningo sutarimo.
Problemos sudėtingumą atspindi įstatymų dėl pranešimo įvairovė skirtingose valstijose. Įstatymai dvidešimt trijose valstijose reikalauja, kad dvasininkai praneštų tik tada, kai informacija nėra konfidenciali. Šiose valstijose tais atvejais, kai dvasininkas sužino apie smurtą tokio konfidencialaus pokalbio kaip išpažintis metu, pranešti apie tai valdžios atstovams jis neturi juridinės teisės, bet tais atvejais, kada dvasininkas pats pastebi smurtą arba turi kitą priežastį jį įtarti, pranešti apie tai privalo. Kitose devyniose valstijose dvasininkai bet kokiu atveju privalo pranešti apie smurtą prieš vaikus. Likusiose 18 valstijų ir Kalifornijos apygardoje nuostatai dėl pranešimų visai nereikalauja, kad dvasininkai praneštų apie prievartą prieš vaikus.
Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios vyskupai yra mokomi, kad, sužinoję apie prievartą prieš vaikus, jie yra atsakingi už du svarbiausius dalykus. Visų pirma jie privalo apginti auką. Antra, jie turi pasirūpinti, kad kaltininkas atsakytų už savo veiksmus. Netgi valstijose, kuriose išpažinties konfidencialumas neleidžia dvasininkams pranešti, vyskupai padaro viską, ką tik gali, kad užkirstų kelią tolimesniam smurtui. Dedamos visos pastangos, kad įtikintų smurtautoją prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, įskaitant kreipimąsi į teisėsaugą. Pats faktas, kad žmogus atėjo pas savo vyskupą su išpažintim, suteikia vilčių, kad gerbiamas Bažnyčios vadovas gali pastūmėti jį žengti tinkamus žingsnius.
Kai kreipiamasi į teismą
Ar kada nors Bažnyčia buvo atsidūrusi teisme, nagrinėjančiame smurtą prieš vaikus? Taip. Pastarąjį dešimtmetį Bažnyčia dalyvavo nagrinėjant keletą bylų, susijusių su šiuo nusikaltimu. Beveik visais atvejais Bažnyčia siūlė konsultacijas aukai.
Tačiau smurtas prieš vaikus yra ne tik bažnyčių problema. Tai visuomenės problema, o Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios, kaip ir likusios visuomenės dalies, supratimas apie situacijos sudėtingumą keitėsi nuo 1980-ųjų pradžios, kai smurtas prieš vaikus pradėjo ryškėti kaip rimta problema. Tada Bažnyčia susidūrė su dilema. Kaip jai apsaugoti savo vaikus, veiksmingai kovoti su nusikaltėliais ir apsiginti teisme, kai kaltinimai yra klaidingi ir kai kuriais atvejais nepagrįsti?
Bandydami pasirodyti geriau prieš prisiekusiuosius, kai kurie advokatai nuėjo taip toli, kad ėmė kaltinti Bažnyčią tyčia teikiant prieglobstį smurtautojams prieš vaikus. Tokie kaltinimai Bažnyčios vadovams ir nariams atrodo neįtikėtini ir yra visiškai nepagrįsti. Kaltinimai, kad Bažnyčios vadovai įsileidžia į savo tarpą smurtautojus, sukeldami pavojų savo pačių vaikams, yra absurdiški.
Pažiūrėkime į visa tai iš kitos pusės. Kasmet bažnyčioms Jungtinėse Valstijose yra pateikiami šimtai smurto prieš vaikus kaltinimų. Nors ir viena byla yra per daug, palyginti nedaug jų yra iškeliama prieš Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčią – gerokai mažiau, nei galima būtų tikėtis, turint omeny daugiau nei šešis milijonus narių, gyvenančių JAV. Viena iš to priežasčių yra atkaklios, 20 metų trunkančios Bažnyčios pastangos spręsti šią problemą. Dauguma šiandien minimų atvejų tariamai vyko dar prieš Bažnyčiai įgyvendinant dabartinę politiką ir mokymo programas.
Verta atkreipti dėmesį ir į kitą svarbų dalyką. 2002 metais JAV vykusio dvasininkų smurto prieš vaikus kaltinimų sprogimo metu bažnyčios buvo kaltinamos netinkamo kunigų ir tarnautojų elgesio slėpimu. Priešingai, Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia beveik niekada nebuvo kaltinama teisme dėl smurtinių jos vyskupų veiksmų. Bylose, iškeltose prieš Bažnyčią, paprastai yra vienas narys, kuris smurtavo prieš kitą. Įtariamas smurtavimas dažniausiai vyko ne Bažnyčios patalpose arba nebuvo susijęs su Bažnyčios veikla.
Tokiais atvejais Bažnyčia ginasi ne dėl to, kad turėtų ką slėpti, bet dėl to, kad ji turi ką ginti – savo vaikus.
Dievo žodis Bažnyčiai
Žemiau pateikiame ištrauką iš Prezidento Gordono B. Hinklio 2002 metų balandį Solt Leik Sityje pasakytos kalbos Bažnyčios nariams visame pasaulyje:
„Toks smurtas nėra naujiena. Yra įrodymų, kad jis vyko per amžius. Tai labiausiai nepakenčiamas, tragiškas ir siaubingas dalykas. Apmaudu, kad dalelė šio siaubingo blogio yra ir tarp mūsų. Tai kažkas, ko negalime priimti ar toleruoti. Pats Viešpats pasakė: „O kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje“ (Mato 18:6).
Labai griežti žodžiai, pasakyti Taikos Kunigaikščio, paties Dievo Sūnaus.
Cituoju iš mūsų Bažnyčios Instrukcijų vadovėlio: „Bažnyčia užima poziciją, netoleruojančią smurto jokia forma. Tie, kurie smurtauja, <…> Bažnyčioje turi būti drausminami. Jie neturėtų gauti Bažnyčios pašaukimų ir negali gauti šventyklos rekomendacijos. Netgi jei prieš asmenį, lytiškai išnaudojusį ar fiziškai smurtavusį prieš vaiką, imamasi Bažnyčios drausminių priemonių, o vėliau jam atstatoma bendrystė arba jis vėl pakrikštijamas, vadovai nebegali jį pašaukti į jokias pareigas, kuriose dirbama su vaikais arba jaunimu, nebent Pirmoji Prezidentūra leistų panaikinti pastabą to asmens narystės dokumentuose.“
Svarbiausia Bažnyčios pareiga smurto atvejais yra padėti patyrusiems smurtą ir apsaugoti tuos, kurie gali jį patirti.
Jau daug laiko sprendžiame šią problemą. Raginome vyskupus, kuolų prezidentus ir kitus ištiesti pagalbos ranką aukoms, paguosti, sustiprinti jas, duoti joms žinoti, kad tai kas įvyko, yra blogai, o tame, ką jos patyrė, nėra jų kaltės ir kad tai neturėtų pasikartoti.
Išleidome specialius leidinius, įsteigėme pagalbos liniją Bažnyčios pareigūnams sprendžiant smurto atvejus ir pasiūlėme PDŠ šeimos tarnybos teikiamą pagalbą.
Dažnai šie veiksmai yra nusikalstami. Už juos baudžia įstatymas. Šia pagalbos linija pasiekiami profesionalūs konsultantai – teisininkai ir socialiniai darbuotojai – padės vyskupams ir kuolų prezidentams jų pareigose šiomis aplinkybėmis. Esantys kitose šalyse turėtų kreiptis į savo krašto prezidentus.
Bažnyčios darbas yra išgelbėjimo darbas. Noriu tai pabrėžti. Tai sielų gelbėjimo darbas. Norime padėti ir aukai, ir skriaudėjui. Užjaučiame aukas, turime jiems arba joms padėti. Užjaučiame skriaudiką, bet negalime toleruoti nuodėmės, kuria jis yra kaltinamas. Kai yra nusikaltimas, yra ir bausmė. Civilinės teisės bylos bus išspręstos. Ir bus išspręstos bažnytinės bylos, dažniausiai vedančios į pašalinimą iš Bažnyčios. Tai ir subtilus, ir kartu rimtas reikalas.
Nepaisant to, mes pripažįstame ir visada turėtume pripažinti, kad, kai bausmė jau sumokėta ir teisingumo reikalavimai patenkinti, bus maloniai ištiesta pagalbos ranka. Galbūt liks apribojimai, bet bus ir malonė.“