Taip pat žr. temos puslapį apie potraukį tos pačios lyties asmenims
Nuolatiniai vieši debatai apie tos pačios lyties asmenų santuokas paskatino žiniasklaidą, visuomenę ir Bažnyčios narius užduoti daugybę klausimų, susijusių su Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios požiūriu į santuoką ir bendrai į homoseksualumą.
Šį interviu 2006 metais davė Bažnyčios Dvylikos Apaštalų Kvorumo narys vyresnysis Dalinas H. Ouksas ir Septyniasdešimties narys vyresnysis Lensas B. Vikmanas. Šie aukšti Bažnyčios pareigūnai atsakė į Bažnyčios ryšių su visuomene padalinio darbuotojų klausimus. Čia pateikiamas šio interviu tekstas padės paaiškinti Bažnyčios užimama poziciją šiais sudėtingais ir delikačiais klausimais.
ATSTOVAS VIEŠIESIEMS RYŠIAMS: Visų pirma ar galite paaiškinti, kodėl visa ši tema apie homoseksualumą ir tos pačios lyties asmenų santuoką yra svarbi Bažnyčiai?
VYRESNYSIS OUKSAS: Tai, ar visuomenė turėtų būti labiau tolerantiška homoseksualiam gyvenimo būdui ar ne – toli gražu ne paprastas klausimas. Per pastaruosius metus matėme negailestingą šio gyvenimo būdo šalininkų spaudimą priimti kaip normalu tai, kas nėra normalu, o tuos, kurie nesutinka, apibūdinti kaip esančius siaurų pažiūrų, fanatiškus ir nesupratingus. Tokie šalininkai skuba reikalauti žodžio ir nuomonės laisvės sau ir taip pat skuba kritikuoti turinčius kitokį požiūrį, ir netgi stengiasi juos nutildyti priklijuodami „homofobų“ etiketes. Bent vienoje šalyje, kur homoseksualų aktyvistai yra išsikovoję didelių teisių, buvo atvejų, kai bažnyčios pastoriui buvo grasinama kalėjimu už pamokslavimą iš sakyklos apie tai, kad homoseksualus elgesys yra nuodėmingas. Atsižvelgdama į šias tendencijas, Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia turi užimti aiškią doktrininę ir principinę poziciją. Tai daugiau nei socialinė problema, gali būti, kad galiausiai tai taps išbandymu mūsų pačių pagrindinių religijos laisvių mokyti to, ką mes žinome, kad mūsų Dangiškasis Tėvas nori, kad mokytume.
ATSTOVAS VIEŠIESIEMS RYŠIAMS: Tarkime, mano 17-metis sūnus ateina pasikalbėti su manimi ir po didelių sunkumų išsakyti tai, ką nori, pasako, jog jis mano, kad jį traukia vyrai ir kad jis nesidomi ir niekada nesidomėjo merginomis. Jis mano, kad tikriausiai yra gėjus. Jis sako, kad bandė slėpti šiuos jausmus. Jis išliko skaistus, bet suvokia, kad jo jausmai sukels daug sunkumų šeimai, nes mes nuolat kalbėdavome apie Bažnyčios misiją, santuoką šventykloje ir kitus panašius dalykus. Jis tiesiog jaučia, kad nebegali ištverti to, kas, jo manymu, yra melas, ir todėl ateina pasikalbėti labai nusiminęs ir prislėgtas. Ką aš, kaip tėvas, turiu jam atsakyti?
VYRESNYSIS OUKSAS: Tu mano sūnus. Visada būsi mano sūnus, ir aš visada būsiu pasirengęs tau padėti.
Skirtumas tarp vienoje pusėje esančių jausmų ir polinkių kitoje pusėje esančio elgesio yra labai aiškus. Tai nėra nuodėmė turėti polinkius, kuriems pasidavus elgesys nuvestų į nuodėmę. Pasidavimas pagundai yra nuodėmė. Pagunda nėra nauja. Net Gelbėtojas buvo gundomas.
Naujasis Testamentas patvirtina, kad Dievas duoda įsakymus, kurių laikytis yra sunku. 1 Laiške korintiečiams 10 skyriaus 13 eilutėje rašoma: „Jums tekę išmėginimai tėra žmogiški. Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet su išmėginimu duos ir išeitį, kad galėtumėte atsilaikyti.“
Manau, kad tau yra svarbu suprasti, kad homoseksualumas, apie kurį kalbėjai, tai ne būklę nusakantis daiktavardis. Tai būdvardis, apibūdinantis jausmus ar elgesį. Siūlau tau, kol kovoji su tais iššūkiais, nelaikyti savęs „kažkokiu“ arba „kitokiu“, o tik Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariu ir mano sūnumi, kovojančiu su iššūkiais.
Kiekvienas žmogus pereina per sunkumus, su kuriais turi kovoti. Apibūdinai vieną labai apmaudų išmėginimą. Jis yra būdingas mūsų visuomenei ir yra labai politizuotas, bet yra tik vienas iš daugelio iššūkių, su kuriais vyrams ir moterims tenka susidurti, o aš siūlau tau kreiptis pagalbos į Gelbėtoją, kad padėtų atlaikyti pagundą ir susilaikyti nuo elgesio, dėl kurio tau tektų atgailauti arba dėl kurio tavo narystei Bažnyčioje grėstų pavojus.
ATSTOVAS VIEŠIESIEMS RYŠIAMS: Jei kažkas jaučia labai stiprų heteroseksualinį potraukį, tai yra proga santuokai. Jei vaikinas sako manąs, kad yra gėjus, mes jam tiesiog sakome, kad nėra jokio kito kelio, kaip tik susilaikymas visą likusį gyvenimą, jeigu jis nejaučia jokio potraukio moterims?
VYRESNYSIS OUKSAS: Tai yra lygiai tas pats, ką mes sakome Bažnyčios nariams vyrams, neturintiems galimybės susituokti. Tikimės susilaikymo iš kiekvieno nesusituokusio asmens.
VYRESNYSIS VIKMANAS: Gyvename visuomenėje, tiek prisotintoje seksualumo, kad be lytinės orientacijos tapo sunku matyti ir kitus savo būties aspektus. Manau, štai ką pasakyčiau jūsų sūnui ir visiems kitiems taip paveiktiems, kurie mėgina praplėsti paprastos lytinės orientacijos ribas. Ieškok prasmės daugelyje kitų savo charakterio ir asmenybės pusių ir visa tai pranokstančios prigimties. Negalime paneigti, kad lytinė orientacija yra pagrindinė bet kokio asmens savybė, bet ne vienintelė.
Be to, vien tik polinkių turėjimas nenušalina žmogaus nuo daugelio narystės Bažnyčioje ar dalyvavimo joje aspektų, išskyrus santuokos galimybę, apie kurią jau anksčiau kalbėjome. Bet ir tai, tokioje gyvenimo pilnatvėje, kokią mes suprantame atstatytosios Evangelijos dėka, galų gale gali tapti įmanoma.
Šiame gyvenime tokie dalykai kaip tarnavimas Bažnyčioje, taip pat ir misionieriška tarnystė yra prieinama visiems, kurie ištikimi sandoroms ir įsakymams.
ATSTOVAS VIEŠIESIEMS RYŠIAMS: Taigi, jūs sakote, kad homoseksualūs jausmai yra valdomi?
VYRESNYSIS OUKSAS: Taip, homoseksualūs jausmai yra valdomi. Gal būt vieniems tokie polinkiai ir imlumas šiems jausmams yra tikri, o kitiems ne. Dėl tokių polinkių atsiranda jausmai, o jausmai yra kontroliuojami. Jei mes kurstome jausmus, jie stiprina pagundos galią. Jei pasiduodame pagundai, mes darome nuodėmingus veiksmus. Taip atsitinka ir tam, kuris geidžia svetimo turto ir jaučia stiprią pagundą vogti. Taip pat ir tam, kuris jaučia potraukį alkoholiui. Taip pat ir tam, kuris turi įgimtą polinkį greitai pasiduoti pykčiui. Jei šį savo polinkį jie palieka nekontroliuojamą, tai tampa pykčiu, o pyktis gali privesti prie nusikalstamo ir nuodėmingo poelgio.
Kalbame ne apie konkretų iššūkį. Kalbame apie įprastą būseną mirtingame gyvenime. Tiksliai nesuprantame „kodėl“ arba koks tokių polinkių ir imlumo jiems mastas ir t. t. Bet tikrai žinome, kad jausmus galima valdyti ir elgesį galima valdyti taip pat. Nuodėmės riba yra tarp jausmų ir elgesio. Atsargumo riba yra tarp imlumo ir jausmų. Mums reikia susitelkti į jausmus ir stengtis juos kontroliuoti, kad nepatektume į tokias aplinkybes, kurios priveda prie nuodėmingo elgesio.
VYRESNYSIS VIKMANAS: Manau, kad vienas didžiausių šio amžiaus išvedžiojimų yra tai, kad manoma, jog, jei tik žmogus turi polinkį kažką daryti, toks su polinkiu susijęs elgesys yra neišvengiamas. Bet, kaip Viešpats mums atskleidė, tai prieštarauja pačiai mūsų prigimčiai. Mes turime galią valdyti savo elgesį.
ATSTOVAS VIEŠIESIEMS RYŠIAMS: Jei matome žmogų, kuris greitai supyksta, ir matome jo gal būt taip pat greitai supykstančius tėvus, kai kas visame tame gali įžvelgti genetinį paveldimumą.
VYRESNYSIS OUKSAS: Ne, mes nesutinkame su mintimi, kad sąlygos, kurios žmonėms užkerta kelią siekti savo amžinojo tikslo, buvo įgimtos be jokių galimybių tai suvaldyti. Tai prieštarauja Išgelbėjimo planui ir taip pat Dievo teisingumui bei gailestingumui. Tai prieštarauja visiems Jėzaus Kristaus Evangelijos mokymams, tvirtinantiems, kad su Jėzaus Kristaus galia ir malone mes turėsime jėgų daryti viską. Taip pat yra ir su pagunda. Taip pat yra ir su mūsų įgimtais dalykais, fiziniais nukrypimais arba protine ir dvasine negalia. Nė vienas iš šių dalykų negali mums užkirsti kelio link amžinojo tikslo. Tą patį galima pasakyti apie polinkius vienokiam ar kitokiam elgesiui, kuriam pasidavę, mes nebegalėtume siekti amžinojo tikslo.
ATSTOVAS VIEŠIESIEMS RYŠIAMS: Jūs teigiate, kad Bažnyčia neprivalo turėti nuomonės apie polinkių priežastis.
VYRESNYSIS OUKSAS: Štai čia pagrindinį vaidmenį vaidina doktrina. Bažnyčiai nebūtina turėti nuomonę apie tokių polinkių, taip pat ir susijusių su potraukiu tos pačios lyties asmenims, priežastis. Tai yra mokslo klausimai – ar visa tai yra įgimta, ar įsisąmoninta gyvenime – dėl šių dalykų Bažnyčia neturi nuomonės.
VYRESNYSIS VIKMANAS: Klausimas, ar tai yra įgimta ar įsisąmoninta gyvenime, vis dar išlieka svarbus, bet ir įgimtas, ir įsisąmonintas polinkis, man rodos, gali nutolinti žmogų nuo principų, apie kuriuos ką tik papasakojo vyresnysis Ouksas. Kas gali pasakyti… kodėl kai kuriems žmonėms kyla potraukis tos pačios lyties asmenims? Bet svarbus yra pats faktas, kad mes žinome, jog galime kontroliuoti savo elgesį, o elgesys yra tikrai svarbus.
ATSTOVAS VIEŠIESIEMS RYŠIAMS: Ar kokia nors terapija yra tinkamas būdas, kalbant apie elgesio kontrolę? Jeigu vaikinas sako: „Taip, aš tikrai noriu atsikratyti tų jausmų… Aš padarysiu bet ką, kad tie jausmai pranyktų“, ar būtų teisinga ieškoti kokio nors šiuo atveju padedančio klinikinio gydymo?
VYRESNYSIS VIKMANAS: Na, galbūt derėtų tokiam asmeniui kreiptis dėl gydymo. Bažnyčia tikrai neprieštarauja tokiam gydymui, bet tėvų ar Bažnyčios vadovo pokalbyje su tokiu žmogumi arba jam pačiam žvelgiant į savo potraukį su klausimu „ką dabar galėčiau daryti stengdamasis laikytis Evangelijos mokymų?“ klinikinė pusė nėra pati svarbiausia. Svarbiausia yra pripažinti: „turiu valią; esu laisvas rinktis; turiu vidinių jėgų kontroliuoti savo elgesį“.
Taigi, nesakome, kad turinčiam tokią problemą nedera kreiptis tinkamos medicininės pagalbos, padėsiančios išsiaiškinti, ar jo arba jos atveju įmanoma kažką padaryti. Ši sritis buvo aptariama psichiatrų ir psichologų. Rodos, buvo tyrimai, parodę darbo padedant žmonėms, bandantiems pakeisti tokią orientaciją, sėkmę kai kuriais atvejais; bet buvo ir priešingų atvejų. Bažnyčios požiūriu, mūsų požiūriu, rūpinantis savo žmonėmis tai nėra didžiausio dėmesio verta sritis. Jį skiriame kitiems dalykams.
VYRESNYSIS OUKSAS: Sutinku su jumis. Bet leiskite pridėti dar vieną mintį. Bažnyčia retai išsako nuomonę apie tai, kokie gydymo būdai yra tinkami, apie gydytojus, psichiatrus, psichologus ir t. t.
Be to, kartais gydant įvairius psichinius polinkius ir jausmus taikomi žalingi metodai. Viso to pavyzdys yra sergančiųjų depresija piktnaudžiavimas vaistais. Buvo pastebėta, kad medicinoje naudoti bausmės metodai, skirti gydyti potraukį tos pačios lyties asmenims, yra smurtiniai. Nors neturime nuomonės apie gydytojų taikomus metodus (išskyrus retus atvejus – vienas iš jų būtų abortai), pastebime, kad kartais yra piktnaudžiaujama ir už tuos piktnaudžiavimus atsakomybės neprisiimame. Negalime rekomenduoti visų tų metodų, kurie buvo taikomi, net jeigu jie ir yra skirti padėti žmonėms, kuriems reikia pagalbos.
ATSTOVAS VIEŠIESIEMS RYŠIAMS: Ar heteroseksualinė santuoka iš viso yra įmanoma jaučiantiems homoseksualius jausmus?
VYRESNYSIS OUKSAS: Dažnai mūsų klausia, ar santuoka gydo tuos jausmus, apie kuriuos kalbėjome. Prezidentas Hinklis, sužinojęs, kad yra manančių, jog tai gali padėti, ir kad kai kurie Bažnyčios vadovai rekomenduoja santuoką kaip pagalbą jaučiantiems tokius jausmus, pasakė: „Nedera santuoką laikyti gydomuoju žingsniu sprendžiant tokias problemas kaip homoseksualus potraukis ir elgesys.“ Aš tai suprantu taip, kad mes neketiname leisti Dievo dukterims rizikuoti sudarant tokias apgaulingas santuokas joms nežinomomis sąlygomis. Asmuo, turintis tokius gyvenimo iššūkius, kurių negali kontroliuoti, negali sudaryti sąžiningos santuokos.
Kita vertus, apsivaliusieji nuo bet kokių prasižengimų ir parodę sugebėjimą suvaldyti tokius jausmus ir polinkius, ir nustūmę juos nuošalėn, ir jaučiantys didelį potraukį Dievo dukterims ir su tuo susijusį norą sudaryti santuoką, turėti vaikų ir džiaugtis amžinybės palaiminimais – tai atvejis, kai santuoka būtų tinkama.
Prezidentas Hinklis pasakė, kad santuoka, tai ne gydomasis žingsnis sprendžiant problemas.
VYRESNYSIS VIKMANAS: Kovojantiems su potraukiu tos pačios lyties asmenims gali iškilti klausimai: „Ar šioje situacijoje būsiu amžinai? Kaip tai paveiks amžinąjį gyvenimą? Jei kažkaip atsilaikysiu šiame gyvenime, kas bus man atsidūrus anapus?“
Laimei, potraukis tai pačios lyties asmenims neegzistavo gyvenime prieš ateinant į Žemę ir neegzistuos kitame gyvenime. Dėl kažkokios priežasties ar priežasčių šios aplinkybės yra tik dabar mirtingame gyvenime, trumpą mūsų amžinosios būties laiko dalį.
Štai geros naujienos tiems, kurie kovoja su potraukiu tai pačiai lyčiai: 1) Tai nebus amžinai. Tai vyksta tik dabar. Žinoma, visiems kartais būna sunku žvelgti toliau nei „dabar“. Bet vis dėlto, jei mirtingąjį gyvenimą suprantate kaip „dabar“, tai tęsis ne visą laiką. 2) Jei čia išliksiu vertas, jei išliksiu ištikimas Evangelijos principams, jei laikysiuos sandorų, kurias sudariau, galėsiu gauti išaukštinimo palaiminimus ir amžinąjį gyvenimą, kurį Dangiškasis Tėvas siūlo visiems savo vaikams. Tinkamu metu gausiu visus palaiminimus, įskaitant amžinąją santuoką.
VYRESNYSIS OUKSAS: Leiskite šį tą pridurti. Kitame gyvenime, be šeimos, sudarytos iš vyro, žmonos ir palikuonių, nėra džiaugsmo pilnatvės. Be to, žmonės yra, kad galėtų džiaugtis. Amžinojoje perspektyvoje tos pačios lyties asmenų santykiai teatneš liūdesį ir sielvartą, ir amžinųjų galimybių praradimą.
ATSTOVAS VIEŠIESIEMS RYŠIAMS: Vyresnysis Ouksai, prieš tai kalbėjote apie vienodus moralės standartus tiek heteroseksualams, tiek homoseksualams. Ką atsakytumėte žmogui, kuris jūsų paklaustų: „Suprantu, kad standartai yra vienodi, bet ar nereikalaujate per daug iš jaučiančių potraukį tai pačiai lyčiai?“ Akivaizdu, kad yra heteroseksualių žmonių, kuriems nepavyko sudaryti santuoką, bet ar nemanote, kad jie bent jau turi viltį, kad galbūt rytoj sutiks tobulą sutuoktinį. Visada yra viltis, kuri gali išsipildyti bet kurią jų gyvenimo akimirką, tačiau jaučiantieji potraukį tos pačios lyties asmenims nevisada gali viltis to paties.
VYRESNYSIS OUKSAS: Žinoma, bet tai nėra unikalus atvejis. Yra žmonių su fizine negalia, neturinčių jokios vilties susituokti – kartais tos vilties tiesiog nėra, o kartais ta viltis yra praktiškai neįmanoma. Nors aplinkybės, neleidžiančios susituokti, yra tragiškos, jos nėra unikalios.
Kartais sakoma, kad Dievas negali diskriminuoti žmonių tokiomis aplinkybėmis. Bet gyvenimas yra pilnas fizinių trūkumų, kuriuos galima palaikyti diskriminuojančiomis santuokos atžvilgiu – visiškas paralyžius ar sunki protinė negalia. Jei tikime Dievą ir tikime Jo gailestingumu ir Jo teisingumu, negalima to laikyti diskriminavimu, nes Dievas nediskriminuoja. Neturime jokios teisės spręsti, kas yra diskriminavimas. Pasikliaujame savo tikėjimu Dievu, geriausiais Jo gailestingumo ir meilės visiems Jo vaikams įsitikinimais.
VYRESNYSIS VIKMANAS: Nėra abejonių, kad sielvartaujama neturint galimybių susituokti šiame gyvenime. Užjaučiame kenčiančius tokį sielvartą. Aš asmeniškai užjaučiu kenčiančius tokį sielvartą, bet tai nutinka ne tik jaučiantiems potraukį tos pačios lyties asmenims.
Gyvename tokiame amžiuje, kai visi labai rūpinasi savimi. Manau, kad žmonėms yra būdinga galvoti apie savo pačių problemas kaip didesnes nei kitų. Manau, kad tiems, kurie pradeda taip galvoti, derėtų apsižvalgyti aplink. Kas aš toks, kad teigčiau, kad esu neįgalesnis ar labiau kenčiantis už kitus?
Aš turiu neįgalią dukrą. Ji yra graži mergina. Kitą savaitę jai sukaks 27 metai. Ji vardu Kortnė. Kortnė niekada gyvenime nesusituoks, bet ji su ilgesiu žiūri į tuos, kas tai gali. Ji stovi mano biure prie lango į Solt Leiko šventyklą ir žiūri į nuotakas ir jų būsimus sutuoktinius, kai šie fotografuojasi. Ji ir žavisi, ir nuliūsta, nes supranta, jog neturės tokios patirties šiame gyvenime. Kortnė, kaip ir turintys polinkį tos pačios lyties asmenims, neprašė tokių aplinkybių, kokiomis gimė šiame pasaulyje. Taigi, yra daugybė priežasčių, kodėl žmonės jaučia sielvartą, net susijusių vien su šia santuokos tema. Tai, ko mes laukiame, yra didis Evangelijos pažadas, sakantis, kad kokie bebūtų mūsų polinkiai čia, kokie bebūtų mūsų trūkumai čia, kokios kliūtys neskirtų mus nuo džiaugsmo pilnatvės čia, Viešpats pažadėjo, kad atėjus laikui visa tai bus panaikinta. Mums tereikia išlikti ištikimiems.
ATSTOVAS VIEŠIESIEMS RYŠIAMS: Vyresnysis Vikmanai, kai prieš tai užsiminėte apie misionierišką tarnystę, minėjote, kad tie, kurie jaučia potraukį tos pačios lyties asmenims, bet jam nepasiduoda, gali tarnauti. Prezidentas Hinklis pasakė, kad, jei žmonės yra ištikimi, Bažnyčioje jie gali eiti į priekį kaip ir visi kiti ir jausti visišką bendrystę. Ką tai reiškia? Ar tai reiškia misionierišką tarnystę? Ar tai reiškia, kad žmogus gali vykti į šventyklą ir nebūdamas susituokęs bent jau dalyvauti kitose šventose apeigose, nesusijusiomis su šventyklos santuoka? Ar tai reiškia, kad žmonės, jaučiantys potraukį tos pačios lyties asmenims, bet būdami ištikimi Evangelijai, turi visas galimybes dalyvauti, būti pašaukti tarnauti ir užsiimti tais darbais, kuriais užsiima kiti?
VYRESNYSIS VIKMANAS: Manau, kad trumpas atsakymas į šį klausimą būtų „taip“! Norėčiau paprašyti vyresnįjį Ouksą pakalbėti apie tai detaliau.
VYRESNYSIS OUKSAS: Prezidentas Hinklis padėjo mums geriau suprasti šią temą paprastu pareiškimu, atsakančiu į visus panašius klausimus. Jis pasakė: „Mes mylime juos (turėdamas omenyje turinčiuosius potraukį tos pačios lyties asmenims) kaip Dievo sūnus ir dukras. Jie gali turėti tam tikrus polinkius, kurie yra stiprūs ir kuriuos sunku kontroliuoti. Jeigu jie nesielgia pagal tuos polinkius, tada jie gali žengti pirmyn, kaip tai daro visi kiti Bažnyčios nariai.“
Tai suprantu taip, kad žmogus, turintis tokius polinkius, kuriuos kontroliuoja, arba jei buvo jiems pasidavęs ir visiškai dėl jų atgailavo, Bažnyčioje gali daryti viską, ką daro ir bet kuris nesusituokęs Bažnyčios narys. Kartais yra pareigybės, kurias užimantis asmuo turi būti susituokęs, pavyzdžiui, vyskupas. Bet Bažnyčioje tai yra išimtis. Visas mokytojų pareigybes, visas misionieriškas pareigybes gali užimti nesusituokę asmenys. Mes mielai priimame tarnauti tokiuose pašaukimuose žmones, kovojančius su įvairiomis pagundomis, kai kova sekasi ir jie gyvena taip, kaip dera mokytojams, misionieriams ir tarnaujantiems bet kokiuose kituose pašaukimuose.
VYRESNYSIS VIKMANAS: Argi tai ne Apmokėjimo prasmė žmogaus gyvenime? Agi ne tada Apmokėjimas pradeda žmogui kažką reikšti, kai jis arba ji susiduria su gyvenimo iššūkiais, nesvarbu kas tai būtų, pagundos ar apribojimai. Noras kreiptis į Gelbėtoją, galimybė sekmadienį eiti į sakramento susirinkimą ir tikrai dalyvauti sakramento apeigose… klausytis maldų, priimti šiuos šventus simbolius. Šios galimybės tikrai padeda mums patekti į Gelbėtojo Apmokėjimo įtakos ratą. Taip žiūrint, bet kokia galimybė tarnauti Bažnyčioje tampa palaiminimu. Kaip jau minėjome, Bažnyčioje yra vos keli pašaukimai, kuriuose tarnaujant reikia būti susituokusiam.
VYRESNYSIS OUKSAS: Yra dar vienas dalykas, kurį reikia paminėti, iš neseniai buvusio Pirmosios Prezidentūros pareiškimo, puikiai atspindinčio mūsų požiūrį šiuo klausimu: „Mes, Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia, tiesiame supratimo ir pagarbos ranką tiems, kurie jaučia potraukį tos pačios lyties asmenims. Suprantame, kad jie gali jaustis labai vieniši, bet reikia pripažinti ir tai, kas teisinga prieš Viešpatį.“
ATSTOVAS VIEŠIESIEMS RYŠIAMS: Ką pasakytumėte visuomenės nariams, Bažnyčios nariams, manantiems, kad potraukis tos pačios lyties asmenims skiriasi nuo kitų pagundų ir sunkumų, su kuriais susiduria žmonės? Visų pirma, ar galvojate, kad yra pagrindo spręsti, kad yra taip manančių? Ką jiems pasakytumėte?
VYRESNYSIS OUKSAS: Manau, kad tai yra tiesa, jog kai kurie žmonės potraukio tos pačios lyties asmenims jausmus laiko jų egzistenciją apibūdinančiu faktu. Taip pat yra žmonių, manančių, jog jų egzistenciją apibūdinantis faktas yra tai, kad jie yra iš Teksaso valstijos arba kad tarnavo Jungtinių Valstijų jūrų pėstininkais. Arba tai, kad jie yra raudonplaukiai arba geriausi krepšinio žaidėjai, žaidę už vieną ar kitą vidurinę mokyklą. Žmonės gali prisiimti sau tam tikrus bruožus, dažnai turinčius fizinę išraišką, kaip jų egzistenciją apibūdinantį pavyzdį.
Mes turime teisę rinktis, kokie bruožai mus charakterizuoja; jie nėra primetami.
Pagrindinis mus visus apibūdinantis faktas yra tai, kad mes esme Dangiškųjų Tėvų vaikai, šioje žemėje gimę su tikslu ir įgimtu dievišku likimu. Kai bet kuri sąvoka, kokia ji bebūtų, pastoja kelią tam pagrindiniam mus apibūdinančiam faktui, ji tampa destruktyvi ir mus nuveda klaidingu keliu.
ATSTOVAS VIEŠIESIEMS RYŠIAMS: Abu jūs minėjote užuojautą ir tą jausmą, kai reikia užjausti. Grįžkime prie anksčiau pateikto pavyzdžio ir įsivaizduokime, kad veiksmas vyksta po poros metų. Mano pokalbiai su sūnumi ir visos pastangos mylėti savo sūnų ir išlaikyti jį Bažnyčioje nuėjo perniek, sprendžiant tai, kas, jo manymu, yra pagrindinė problema – jis negali suvaldyti savo jausmų. Dabar jis pasakė, kad išsikrausto iš namų. Jis planuoja gyventi su draugu gėjumi. Jis yra nepalenkiamas šiuo klausimu. Koks turėtų būti tinkamas pastarųjų dienų šventųjų tėvų atsakymas toje situacijoje?
VYRESNYSIS OUKSAS: Manau, kad pastarųjų dienų šventieji tėvai privalo su meile ir švelnumu patvirtinti tai, ko moko Viešpats per savo pranašus – kad pasirinktas veiksmų planas, kurio jis ruošiasi imtis, yra nuodėmingas. Užtikrinus savo pastovią meilę jam ir patikinus, kad šeima ir toliau tiesia savo pagalbos ranką, manau, būtų gerai kartu su juo peržvelgti Pirmosios Prezidentūros 1991 metais padarytą pareiškimą: „Viešpaties duotas moralinio elgesio įstatymas yra susilaikymas nesant teisėtoje santuokoje ir ištikimybė esant santuokoje. Lytiniai santykiai yra tinkami tik tarp vyro ir žmonos, kai vyksta derama forma santuokos ribose. Bet koks kitas seksualinis elgesys, ištvirkavimas, svetimavimas ir homoseksualus arba lesbietiškas elgesys yra nuodėmingas. Užsiimantys tokiais veiksmais arba skatinantys kitus tai daryti yra drausminami Bažnyčioje.“
Svarbiausia mano, kaip tėvo, pareiga yra įsitikinti, kad jis tai supranta, ir tada pasakyti: „sūnau, jei padarysi sąmoningą sprendimą įsitraukti į tokį elgesį, vis tiek būsi mano sūnus. Jėzaus Kristaus Apmokėjimas yra pakankamai galingas, kad atsigręžtų ir apvalytų tave, jei atgailausi ir atsisakysi šio nuodėmingo elgesio, bet aš raginu tave nepasukti tuo keliu, nes atgailauti nėra lengva. Renkiesi tokius veiksmus, kurie susilpnins tavo gebėjimą atgailauti. Jie aptemdys svarbių tavo gyvenime dalykų suvokimą. Galiausiai, jie gali nuvesti tave taip toli, kad nebegalėsi sugrįžti. Nepasuk tuo keliu. Bet jei pasirinksi tą kelią, mes visada stengsimės tau padėti ir sugrąžinti tave atgal į augimo kelią.“
VYRESNYSIS VIKMANAS: Vienas iš būdų skaityti Mormono Knygą yra skaityti ją kaip tėvų ir sūnų bendravimo knygą. Kai kada tas bendravimas buvo labai pozityvus ir pastiprinantis iš tėvo pusės. Kartais buvo atvejų, kai tėvas turėjo pasakyti savo sūnui arba sūnums, kad jų pasirinkti keliai neteisingi Viešpaties akyse. Visais atvejais tai turi būti daroma su meilės dvasia ir parodant, kad, kaip vyresnysis Ouksas sakė: „Visada būsi mano sūnus.“ Yra senas posakis, tinkantis kiekvienam tėvui: „Nesėkmė neateis, kol nenuleisi rankų.“ Manau, kad tai reiškia ir naudojimąsi tinkamomis galimybėmis mokyti savo vaikus eiti teisingu keliu, bet taip pat ir leidimą jiems suprasti, kad, kas benutiktų, jūs mylėsite juos.
ATSTOVAS VIEŠIESIEMS RYŠIAMS: Kada meilė tampa nesąmoningu palaikymu? Jei sūnus pasakys: „Taigi, jei mylite mane, ar galiu pasikviesti savo partnerį į svečius? Ar galime atvykti atostogų?“ Kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp to ir, pavyzdžiui, rūpinimosi šios situacijos poveikiu kitiems namuose esantiems vaikams?
VYRESNYSIS OUKSAS: Tokį sprendimą turėtų priimti pats atsakingas asmuo, kreipdamasis Viešpaties įkvėpimo. Galiu įsivaizduoti, kad daugeliu atvejų tėvai pasakys: „Prašau, nedaryk to. Nestatyk mūsų į tokią padėtį.“ Be abejo, atsakymas būtų toks, jei namuose yra vaikų, kuriuos toks pavyzdys galėtų paveikti. Gali būti ir kitų veiksnių, vedančių prie tokio atsakymo.
Galiu įsivaizduoti ir kitas aplinkybes, kuriomis galima būtų atsakyti: „Taip, ateikite, bet nesitikėkite likti nakvynei. Nesitikėkite svečiuotis ilgai. Nesitikėkite, kad priimsime jus ir pristatysime savo draugams arba kad viešai parodysime savo palaikymą jūsų „partnerystei“.
Yra tiek daug skirtingų aplinkybių, neįmanoma duoti visoms joms tinkančio atsakymo.
VYRESNYSIS VIKMANAS: Sunku įsivaizduoti situacijas, sudėtingesnes už šią, su kuriomis gali susidurti tėvai. Kiekvienu atveju reikalingas atskiras sprendimas. Prie to, ką pasakė vyresnysis Ouksas, norėčiau pridėti tik vieną dalyką – manau, kad tėvams svarbu vengti potencialių spąstų, atsirandančių dėl jų sielvarto šioje situacijoje.
Kalbu apie tai, kad tėvai užuot gynę Viešpaties būdą, kartu su vaiku ir kitais pradeda teisinti vaiko gyvenimo būdą. Tikra tiesa yra ta, kad Viešpaties būdas – tai mylėti nusidėjėlį, bet pasmerkti nuodėmę. Todėl mes ir toliau atveriame savo namus ir širdis ir tiesiame rankas savo vaikams, bet tai neturi reikšti jų gyvenimo būdo palaikymą. Tai taip pat nereiškia, kad privalome nuolat jiems kartoti, kad jų gyvenimo būdas yra netinkamas. Dar didesnė klaida būtų imti teisinti vaiką, nes tai nepadėtų nei vaikui, nei tėvams. Kaip rodo patirtis, tokie veiksmai beveik užtikrintai išvestų iš Viešpaties kelio ir vienus, ir kitus.
VYRESNYSIS OUKSAS: 1991 metų pabaigoje Pirmoji Prezidentūra padarė nuostabų pareiškimą. Kalbėdami apie šeimas ir atskirus asmenis, kovojančius su šia problema, jie pasakė: „Raginame Bažnyčios vadovus ir narius ištiesti meilės ir supratimo ranką tiems, kurie kovoja su šiomis problemomis.“ Suprantama, jei mums, kaip Bažnyčios nariams, patariama tiems, kurie „kovoja su šiomis problemomis“, ištiesti meilės ir supratimo ranką, šis įpareigojimas yra ypač aktualus tėvams, turintiems vaikų, kovojančių su šiomis problemomis… ir netgi vaikų, įtrauktų į nuodėmingą elgesį, susijusį su šiais dalykais.
ATSTOVAS VIEŠIESIEMS RYŠIAMS: Ar vaiko atstūmimas tam tikra prasme nėra natūrali kai kurių tėvų reakcija, kai vaikas nepateisina jų lūkesčių? Ar kartais ne lengviau „užtrenkti duris“ tai problemai, nei ją spręsti?
VYRESNYSIS OUKSAS: Tokiomis aplinkybėmis mes tikrai skatiname tėvus nekaltinti savęs, o Bažnyčios narius skatiname nekaltinti tėvų. Turėtume prisiminti, kad nė vienas iš mūsų nėra tobulas ir nė vienas iš mūsų neturi vaikų, kurių elgesys visiškai atitinka tai, ko mes norėtume, kad jie darytų bet kokiomis aplinkybėmis.
Jaučiame gilią užuojautą tėvams, kurių meilė ir vaikų saugojimo instinktai pastūmėjo juos užimti pozicijas, kartais prieštaraujančias Bažnyčiai. Tikiuosi, kad Viešpats bus gailestingas tiems tėvams, kurių meilė savo vaikams nuvedė juos į šiuos spąstus.
ATSTOVAS VIEŠIESIEMS RYŠIAMS: Dar kartą grįžkime prie minėto pavyzdžio. Dabar mano sūnus jau visai nebevaikšto į Bažnyčią. Atrodo, kad nebėra galimybių jam sugrįžti. Dabar jis man sako, kad planuoja vykti į Kanadą, kur leidžiamos tos pačios lyties asmenų santuokos. Jis tvirtina, kad sutinka, jog mylinčių žmonių santuokos yra svarbios. Jis nėra palaidūnas; susitikinėja tik su vienu žmogumi. Juodu su partneriu planuoja išlaikyti šį ryšį visą gyvenimą. Jis negali suprasti, kad, nors visuomenė ir juda ta linkme, tokio įsipareigojimo visam gyvenimui Bažnyčia priimti negali. Vėl gi, ką aš, kaip tėvas ir pastarųjų dienų šventasis, turėčiau jam pasakyti?
VYRESNYSIS VIKMANAS: Visų pirma santuoka tai nei politikos, nei socialinės programos reikalas. Santuoką nustato pats Viešpats. Santuoka yra iškilmingai kunigystės įgaliojimu sudaroma šventykloje [ir] peržengia šio pasaulio ribas. Ji yra ypatingai svarbi… tai pagrindinė Jėzaus Kristaus Evangelijos doktrina, susijusi su pačiu šios Žemės sukūrimu. Vargu, ar galima to nepastebėti perskaičius pirmuosius Pradžios knygos puslapius. Žmonėms nevalia iškraipyti santuokos, ypač tiems, kurie tai daro tiesiog siekdami savo tikslų. Viešpaties akyse nėra tokių dalykų kaip tos pačios lyties asmenų santuoka. Homoseksualus elgesys Viešpaties akivaizdoje visada išliks bjauria nuodėme. Politikams tai pavadinus kažkuo kitu, tikrovė nesikeičia.
VYRESNYSIS OUKSAS: Kitaip tariant, Kanados Parlamentas ir Kongresas Vašingtone neturi įgaliojimo atšaukti Dievo įsakymus ar kaip nors juos keisti ir taisyti.
ATSTOVAS VIEŠIESIEMS RYŠIAMS: Kai kuriose gėjų svetainėse yra pasisakančių, kad homoseksualus elgesys nėra tiksliai uždraustas Biblijoje ir ypač Naujajame Testamente. Kai kurie teigia, kad Jėzaus Kristaus gailestingumas ir meilė žmonijai priima tokius santykius. Ko Bažnyčia moko apie tai?
VYRESNYSIS VIKMANAS: Viena yra aišku, kad tie, kurie taip teigia, Bibliją turėtų skaityti atidžiau. Be to, nedera Viešpaties rodytą meilę visai žmonijai, kiekvienam žmogui, kiekvienam vyrui, moteriai ir vaikui lyginti su santuokos doktrina.
Tiesą sakant, Gelbėtojas padarė pareiškimą apie santuoką, nors ir šiek tiek kitame kontekste. Jėzus sakė: „Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Tad ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“
Apie šiuos žodžius paprastai galvojame kaip apie dviejų žmonių, vyro ir moters, vedybas ir kaip apie netinkamą elgesį, kai kažkas bando juos išskirti. Manau, kad doktrinos požiūriu tai turi platesnę prasmę. Vyro ir moters santuoka yra aiški Biblijos mokymuose ir Senojo Testamento bei Naujojo [Testamento] mokymuose. Kiekvienas, bandantis paneigti tą sąvoką, greičiausiai prieštarauja tam, ką pasakė Jėzus. Svarbu turėti omenyje skirtumą tarp Jėzaus meilės ir Jo doktrinos apibrėžimų, ir tarp doktrinos apibrėžimų, gautų iš Jėzaus Kristaus apaštalų, ir pranašų senovėje ir šiais laikais.
ATSTOVAS VIEŠIESIEMS RYŠIAMS: O kaip su tais, kurie gali atsakyti: „Gerai. Pastarųjų dienų šventieji turi teisę tikėti tuo, kas jiems patinka. Jeigu jūs netikite tos pačios lyties asmenų santuoka, galite sau netikėti, bet kam stengtis paveikti elgesį kitų žmonių, neturinčių nieko bendra su jūsų tikėjimu, juolab dabar, kai kelios Europos valstybės įteisino tokias santuokas? Kodėl tiesiog nepasakius, kad doktrinos požiūriu nesutinkate su tuo, ir nepalikus taip kaip yra. Kam, pavyzdžiui, kovoti dėl [Jungtinių Valstijų] Konstitucijos pataisos?“
VYRESNYSIS VIKMANAS: Nebandome tvarkyti žmonių gyvenimo, bet ši santuokos institutui taikoma frazė „kas vyksta tavo namuose, nedaro įtakos tam, kas vyksta mano namuose“ yra labiausiai klaidingas tos pačios lyties asmenų santuokų gynėjų teiginys.
Kai kurie žmonės platina idėją, kad be jokių neigiamų pasekmių gali būti dvi santuokos, egzistuojančios viena šalia kitos, viena heteroseksuali, kita – homoseksuali. Bet tikrovėje santuoka, kaip ir kiti institutai, gali turėti tik vieną apibrėžimą, jei nekeičiame paties instituto pobūdžio. Taigi, negali kartu egzistuoti skirtingos santuokos. Arba yra tokia santuoka, kokia yra šiuo metu apibrėžta ir taip pat apibrėžta Viešpaties, arba yra tai, kas gali būti apibūdinta, kaip belytė santuoka. Pastaroji yra pasibjaurėtina Dievui, kuris, kaip jau aptarėme, pats nustatė, kokia yra santuoka – tarp vyro ir moters.
Todėl šio instituto apibrėžimo keitimas pakeistų jį visiems – ne tik bandantiems įteisinti vadinamosios tos pačios lyties asmenų santuokas. Tai taip pat ignoruoja paties Viešpaties duotą apibrėžimą.
VYRESNYSIS OUKSAS: Reikia paminėti dar vieną dalyką. Nepamirškime, kad tūkstančius metų santuokos institutas buvo tik tarp vyro ir moters. Nebuvo tokio dalyko, kaip santuoka tarp tos pačios lyties asmenų, kol tai visai neseniai atsirado kai kuriose šalyse. Staiga susiduriame su reikalavimu atmesti tai, kaip žmonės gyveno tūkstantmečius, kad santuokos institute nebūtų diskriminacijos. Šio reikalavimo akivaizdoje įrodymo, kad toks žingsnis nepanaikins tūkstantmečius trukusios išminties ir stabilumo, našta gula ant norinčiųjų padaryti šį pakeitimą pečių. Tačiau klausimas jau iškeltas, tarsi tie, kas tiki santuoka tarp vyro ir moters, būtų įpareigoti įrodyti, kad jai neturi būti taikomos kitos sąlygos.
ATSTOVAS VIEŠIESIEMS RYŠIAMS: Kai kas norėtų pasakyti, kad tai galėjo būti taikoma 1950-aisiais ar prieš 21 amžių. Pavyzdžiui, jei pažvelgsite į kai kurias Europos tautas, tai ten jaučiamas toks greitas tradicinių santuokų nuosmukis, kad jos jau nebėra įprastos. Jei santuoka keičiasi, ar mes neturėtume pasipriešinti tokiems socialiniams pokyčiams?
VYRESNYSIS OUKSAS: Toks argumentas man atrodo panašus į tokį faktą, tarsi, jei matome, kad pacientas vis labiau serga, turėtume sukelti jam greitą mirtį. Greita mirtis, kuri iškart nutraukia paciento gyvybę, yra tinkamas palyginimas drastiškiems santuokos instituto pakeitimams, galintiems atsirasti dėl tos pačios lyties asmenų santuokų.
ATSTOVAS VIEŠIESIEMS RYŠIAMS: Kalbėjote apie žalą, kuri gali būti padaryta pakeitus santuokos apibrėžimą. Ką galėtumėte pasakyti tiems žmonėms, kurie tvirtina taip: „Pažįstu gėjų, atsidavusiai palaikančių ilgalaikius santykius. Jie puikūs žmonės. Jie myli vienas kitą. Kas blogo atsitiks mano, kaip heteroseksualo, santuokai, jei ir jiems leisime tą pačią „apeigą“?
VYRESNYSIS VIKMANAS: Leiskite man dar kartą pasakyti tai, ką sakiau prieš akimirką. Manau, kad toks teiginys tikrai klaidingas, nes santuoka tai vieningas institutas. Santuoka tai teisiškai pripažinti santykiai tarp vyro ir moters. Štai kas ji yra. Štai kas sakoma apreiškimuose. Štai kaip ji apibrėžiama pasaulietiškuose įstatymuose. Santuoka, kaip institutas, negali gyvuoti drauge su kažkuo kitu, pavadintu tos pačios lyties asmenų santuoka. Pagal apibrėžimą tai paprasčiausiai neįmanoma. Dabartinėje situacijoje, jei šiame institute bus pradėti pripažinti teisiškai sankcionuoti santykiai, santykiai su įsipareigojimu tarp dviejų tos pačios lyties žmonių, santuokos institutas bus apibūdinamas naujai – kaip belytė santuoka.
Kaip jau minėjome atsakydami į kitus klausimus, [belytė santuoka] prieštarauja Dievo įstatymui ir apreikštam Žodžiui. Senoviniai ir šiuolaikiniai Raštai pakankamai aiškiai perduoda santuokos apibūdinimą, prieš amžius duotą Viešpaties ir Jo įgaliotinių.
Tačiau visiems kitiems tai daro labai didelį pasaulietinį poveikį. Tai kas vyksta kažkieno namuose, toje pačioje gatvėje iš tikrųjų daro labai didelį poveikį tam, kas vyksta mano namuose ir kaip į tai reaguojama. Daryti prielaidą, kad jie turi teisę pakeisti viso santuokos instituto apibūdinimą, nepaisant šių istorijos amžių, Dievo apreiškimų ir viso žmonių gyvenimo būdo, yra itin įžūlu ir siaubingai klaidinga.
VYRESNYSIS OUKSAS: Kitas dalykas, kurį noriu pastebėti, bus pateiktas klausimų forma. Jei kartu laimingai ir su atsidavimu vienas kitam gyvenanti pora nori, kad jų santykiai vadintųsi santuoka, kodėl jie to nori? Atsižvelgiant į tai, ką jie sako turį, kyla klausimas, kam jiems prie viso to dar reikia pridėti tūkstančius metų gerbtos ir taikytos santuokos statusą? Ko iš tiesų trokšta tos pačios lyties asmenų santuokų gynėjai? Jei tai būtų galima suformuluoti kitaip nei diskriminacija, kuri nėra pakankamai stiprus argumentas, būtų lengviau atsakyti į jūsų užduotą klausimą ir, manau, patvirtintų tai, ką jau girdėjote.
Yra tam tikri skiriamieji santuokos ženklai – tam tikros teisinės ir socialinės pasekmės ir tam tikras teisėtumas, kurie, jei būtų priskirti kitokiems santykiams, o ne santykiams tarp vyro ir moters, tai sumenkintų arba net sunaikintų patį daug tūkstančių metų gerbtą santuokos institutą.
Be to, jei žmonės nori įteisinti konkrečius santykius, reiktų būti atsargiems, jei tiems santykiams buvo nepritariama tūkstančius metų. Staiga atsiranda noras juos legalizuoti, kad patys galėtų jaustis geriau. Tai nėra svarus argumentas. Tarkime, kažkoks žmogus gyvena kažką darydamas neteisingai ir dėl to nesijaučia gerai. (Galbūt jis yra profesionalus vagis ar siūlo neteisėtas paslaugas, ar kažką kita daro neteisėtai.) Ar mes imsime ir įteisinsime jo elgesį, nes pasirinkęs savo užsiėmimą jis yra diskriminuojamas arba blogai jaučiasi dėl to, ką daro, ir jam reikia pasijausti geriau arba jis nori, kad jo elgesys būtų įteisintas visuomenės ir jo šeimos akyse? Manau, atsakymas yra toks, kad dėl šių priežasčių mes negalime legalizuoti tokį elgesį, nebent priežastys, iškeltos norint pakeisti esamą situaciją būtų labai įtikinamos.
ATSTOVAS VIEŠIESIEMS RYŠIAMS: Ar tuos pačius argumentus, kuriuos pateikėte prieš tos pačios lyties asmenų santuokas, taikytumėte ir civilinėms sąjungoms arba už santuokos ribų vykstantiems tik santuokoje leistiniems veiksmams?
VYRESNYSIS VIKMANAS: Galima galvoti apie santuoką kaip apie teisių, susijusių su tuo, ką dviem žmonėms reiškia santuoka, paketą. Tai, ką padarė Pirmoji Prezidentūra, yra paramos santuokai ir tam teisių paketui, kuris priklauso vyrui ir moteriai, pareiškimas. Pirmoji Prezidentūra nepareiškė nuomonės nei apie vieną šių teisių. Tikrai nėra svarbu, kaip tai vadinasi. Jei yra kažkokie teisiškai sankcionuoti santykiai su juridinių teisių paketu, tradiciškai priklausiusiu santuokai su valdžios atstovų uždėta etikete, kokie jie bebūtų – civilinė sąjunga ar šeimos partnerystė arba kita jiems skirta etiketė, jie niekaip neprilygs santuokai. Tai yra kažkas, dėl ko mūsų doktrina tiesiog reikalauja, kad pasisakytume, tardami: „Tai yra neteisinga. Tai yra netinkama.“
Jei kitokios partnerystės kai kurioms poroms mūsų visuomenėje duoda kažkokias teises, bet ne visas tas, kurios susijusios su santuoka, – apie tai, kiek žinau, Pirmoji Prezidentūra nėra pareiškusi jokios nuomonės. Be lytinių tos pačios lyties asmenų santykių, mūsų visuomenėje egzistuoja įvairių tipų partnerystės arba poros, kurioms yra suteiktos tam tikros teisės, dėl kurių mes neprieštaraujame. Kalbant apie visa tai… kai kuriais atvejais gali būti konkrečios teisės, kurios mums kelia nerimą, jei būtų suteikiamos esantiems santykiuose su tos pačios lyties asmeniu. Vienas iš jų yra įvaikinimas, nes tai istoriškai ir doktriniškai susiję su santuoka ir šeima. Įvaikinimo pavyzdį paminėjau tiesiog todėl, kad jis yra susijęs su vaikų gimdymu ir auginimu. Mūsų mokymai, taip pat kaip neseniai labai aiškiai, doktrinos prasme, dabartinių apaštalų ir pranašų buvo pasakyta Pareiškime apie šeimą, yra tokie, kad vaikai turi teisę augti namuose su tėvu ir motina.
ATSTOVAS VIEŠIESIEMS RYŠIAMS: Kalbant apie Konstitucijos pataisą, draudžiančią tos pačios lyties atstovų santuokas, yra tokių pastarųjų dienų šventųjų, kurie prieštarauja tos pačios lyties asmenų santuokai, bet nepalaiko bandymą spręsti tai darant pataisą Konstitucijoje. Kodėl Bažnyčia mano, kad jai reikia daryti tokį žingsnį?
VYRESNYSIS OUKSAS: Įstatymas turi bent du vaidmenis: vienas yra apibrėžti ir reglamentuoti priimtino elgesio ribas. Kitas – mokyti žmones principų, kaip priimti sprendimus. Įstatymas laiko nepriimtinais keletą dalykų, kuriems paprasčiausiai nėra numatyta bausmė ir nėra prokuroro, kuris siektų baudžiamosios atsakomybės. Mes tai vadiname mokomąja įstatymo funkcija. Mūsų visuomenė pasiekė tokį metą, kai, mano manymu, Jungtinių Valstijų Konstitucijos pataisoje būtų išmintinga ir tikslinga paskelbti, kad santuoka yra sąjunga tarp vyro ir moters. Šioje pataisoje nėra nieko tokio, kas reikalautų baudžiamosios atsakomybės ar generalinio prokuroro sprendimo suiminėti žmones, bet ji deklaruoja principą ir sukuria gynybinį barjerą prieš tuos, kurie bando pakeisti tradicinės santuokos sampratą.
Yra prieštaraujančių federalinės Konstitucijos pataisai, nes jie mano, kad su šeima susijusius įstatymus turi kurti valstijos. Galiu įžvelgti tame teisėtą argumentą. Bet, manau, jis yra klaidingas, nes federalinė valdžia etatinių federalinių teisėjų sprendimu jau užsiima šia sritimi. Ši Konstitucijos pataisa yra apsauginė priemonė prieš tuos, kurie bandytų ignoruoti valstijos teisėtai pareikštą valią ir reikalautų federalinio įstatymo lygmeniu pripažinti tos pačios lyties asmenų santuoką arba panaikinti valstijos įstatymą, apibrėžiantį, kad santuoka turi būti tarp vyro ir moters. Apibendrinant, Pirmoji Prezidentūra pritarė pataisai (kuri arba bus, arba nebus priimta), palaikydama mokomąją įstatymo funkciją. Tokia pataisa būtų labai svarbi viešosios politikos išraiška, kuri galėtų ir turėtų paveikti įvairaus rango teisėjus visoje šalyje.
VYRESNYSIS VIKMANAS: Leiskite man dar kai ką pasakyti. Ne Bažnyčia santuoką padarė federalinės teisės klausimu. Aktyviai pasisakantieji už tai, ką jie vadina tos pačios lyties asmenų santuoka, patys pradėjo diskusiją apie tai. Tai jie sukūrė tokią situaciją, kai šalies valdžia ketina vienaip ar kitaip spręsti šią santuokos problemą. Tai nėra tokia situacija, kai Bažnyčia bandė iškelti šį klausimą į viešumą teisiniu arba politiniu lygmeniu. Jis jau yra iškeltas.
Esmė yra ta, jog norint užtikrinti, kad santuokos apibūdinimas išliktų toks, koks yra dabar, reikia tai užrašyti pamatiniame Jungtinių Valstijų teisės dokumente. Tai yra Konstitucijoje. Štai kur nunešė jį kova. Galiausiai tai yra vieta, kur bus priimtas sprendimas dėl šios kovos. Vienaip ar kitaip, sprendimas bus priimtas federaliniu lygmeniu. Mes, kaip pastarųjų dienų šventieji, nepasirinkome šios kovos objekto, bet jis buvo iškeltas, ir mums nieko kito nelieka, kaip išsakyti apie tai savo nuomonę, – būtent tai ir padarė Bažnyčia.
Sprendimą, kaip, būnant Bažnyčios nariu, reaguoti į šį klausimą kaip piliečiui, be abejo, teks priimti kiekvienam.
ATSTOVAS VIEŠIESIEMS RYŠIAMS: Šiame pokalbyje apie tradicinę vyro ir moters santuoką aptarti dalykai buvo nuoseklūs. Nematote čia ironijos, kad Bažnyčia viešai pasisako šiuo klausimu, nors daugelio žmonių Jungtinėse Valstijose ir visame pasaulyje Bažnyčia yra žinoma dėl kadaise remtų labai netradiciškai sudaromų santuokų – poligamijos?
VYRESNYSIS OUKSAS: Matau čia ironiją tik požiūriu žmogaus, netikinčio, kad mes laikomės dieviško apreiškimo. 19 amžiaus mormonai, taip pat ir kai kurie mano protėviai, neturėjo noro praktikuoti daugpatystę. Jie sekė Brigamo Jango, kuris pats išreiškė giliai neigiamus jausmus, kai šis principas buvo jam apreikštas, pavyzdžiu. 19 amžiaus mormonai, ir vyrai, ir moterys, praktikavę daugpatystę, darė tai jausdami, kad tai jiems Dievo duota pareiga.
Kai ši pareiga buvo nuimta, jie buvo nukreipti paklusti šalies, uždraudusios poligamiją ir padariusios tai konstituciniu keliu, įstatymams. Kai jiems buvo pasakyta susilaikyti nuo poligamijos, tikriausiai buvo nepatenkintų, bet aš manau, kad dauguma pajautė didelį palengvėjimą ir mielai grįžo į įprastą Vakarų civilizacijos gyvenimą, kuris reiškė santuoką tarp vyro ir moters. Trumpai tariant, jei priimsite nuolatinio apreiškimo, kurio pagrindu Bažnyčia buvo įkurta, prielaidą, tada suprasite, kad tai nėra ironiška. Bet jei nepriimsite tokios prielaidos, įžvelgsite didelę ironiją.
ATSTOVAS VIEŠIESIEMS RYŠIAMS: Ką manote apie daugybę grupių, palaikančių įklimpusiuosius į tos pačios lyties asmenų santykius?
VYRESNYSIS VIKMANAS: Manau, mes nei palaikome, nei nepalaikome jų, bet daug kas priklauso nuo tokios grupės pobūdžio. Mes tikrai neraginame žmones dalyvauti bet kokiose grupėse ar organizacijose, skatinančiose homoseksualų gyvenimo būdą.
Galų gale, tiems, kurie kenčia nuo potraukio tos pačios lyties asmenims, išmintingiausia būtų pasistengti praplėsti savo akiratį už seksualinės orientacijos ir potraukio tos pačios lyties asmenims ribų ir pasistengti pamatyti save kaip vientisą asmenį. Jei aš kenčiu nuo potraukio tos pačios lyties asmenims, tai turiu pasistengti pamatyti save platesniame kontekste… pamatyti save kaip Dievo vaiką su tais talentais, kuriuos turiu, ar tai būtų muzika, intelektas, sportas ar sugebėjimas padėti kitiems, pamatyti save visose plotmėse ir tokiu būdu pamatyti savo gyvenimą jose.
Kuo mažiau žmogus sureikšmins savo lytinę orientaciją, tuo laimingesnis ir prasmingesnis bus jo gyvenimas. Blogiausias dalykas kiekvienam iš mūsų – kokias pagundas bepatirtume, kokie bebūtų mūsų žemiški polinkiai – pasinerti į juos ir jais gyventi. Kai taip darome, ne tik paneigiame kitas savo puses, bet, kaip rodo patirtis, atsiranda padidėjusi tikimybė tiesiog pasiduoti tiems polinkiams.
VYRESNYSIS OUKSAS: Vyresniojo Vikmano nupasakotas principas apibendrinus reiškia, kad, jeigu stengiatės gyventi kontroliuodami potraukį tos pačios lyties asmenims, geriausia jums būtų dalyvauti grupėse, kurių nariai vadina save kitaip nei turinčiais potraukį tos pačios lyties asmenims.
ATSTOVAS VIEŠIESIEMS RYŠIAMS: Kaip šis klausimas skambėtų, jei turėtumėte jį nusakyti pora paprastų principų?
VYRESNYSIS OUKSAS: Dievas myli visus savo vaikus. Jis savo vaikams pateikė planą, skirtą džiaugtis rinktiniais palaiminimais, kuriuos Jis jiems skirs amžinybėje. Šie rinktiniai palaiminimai yra susiję su vyro ir moters santuoka, sutvirtinta tinkamo kunigystės įgaliotinio, kad šeima būtų sukurta kūrybai ir meilei šiame gyvenime ir tame gyvenime, kuris bus.
Kviečiame asmenis, jaučiančius potraukį tos pačios lyties asmenims, jį kontroliuoti ir susilaikyti nuo jo skatinamų veiksmų, kurie yra nuodėmingi, lygiai taip pat kaip kviečiame žmones, jaučiančius heteroseksualinį potraukį, susilaikyti nuo jo skatinamų veiksmų, kol bus galimybė sudaryti Dievo ir šalies įstatymų pripažįstamą santuoką. Tai yra kelias į laimę ir amžinąjį gyvenimą. Dievas nėra davęs tokio įsakymo, kurio laikytis mums neduos stiprybės ir jėgų. Tai Išgelbėjimo planas Jo vaikams, ir mūsų pareiga yra skelbi šį planą, mokyti jo tiesų ir šlovinti Dievą už Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus misiją. Kristaus Apmokėjimas mūsų nuodėmių atleidimą padaro įmanomą, o Jo prisikėlimas užtikrina mums nemirtingumą ir būsimą gyvenimą. Ateinantis gyvenimas koreguoja mūsų mirtingojo gyvenimo požiūrius ir sustiprina pasiryžimą gyventi laikantis Dievo įstatymų, kad galėtume būti verti amžinybėje gauti Jo palaiminimus.
ATSTOVAS VIEŠIESIEMS RYŠIAMS: Ačiū.